Author: avocad_bxgv12hf

Parduotas automobilis nepriklausė pardavėjui: teismas sutartį pripažino negaliojančia ir priteisė grąžinti kainą bei atlyginti nuostolius

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ar Lietuvoje vis dar įmanoma parduoti automobilį, kuris tau nepriklauso? Pasirodo – taip. Tačiau tokios istorijos pabaiga dažniausiai nebūna laiminga. „Klientui tai buvo visiškas netikėtumas – automobilis buvo nupirktas, įregistruotas Lietuvoje, jokių kliūčių nebuvo. Tačiau vėliau, per  patikrinimą, transporto priemonė buvo sulaikyta, nes Belgijoje paaiškėjo jos ryšys su bankroto procesu ir teisėto savininko pretenzijomis“, –  pasakoja AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Šią situaciją neseniai nagrinėjo Utenos apylinkės teismas, pripažinęs negaliojančia automobilio Audi pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas konstatavo, kad pardavėjas neturėjo nuosavybės teisės į parduotą transporto priemonę – automobilis buvo ieškomas tarptautiniu mastu ir turėjo būti grąžintas teisėtam savininkui.

Dėl šios priežasties pirkėjas faktiškai liko ir be automobilio bei su papildomomis išlaidomis.

Ginčas kilo po to, kai Lietuvoje įsigytas ir be kliūčių pirkėjo vardu įregistruotas automobilis po kelių mėnesių buvo sulaikytas Latvijoje. Pasienio patikros metu paaiškėjo, kad transporto priemonė yra įtraukta į Šengeno informacinę sistemą kaip ieškoma Belgijos iniciatyva, o automobilis turi būti konfiskuotas ir perduotas teisėtam savininkui.

Kaip pažymi byloje klientą atstovavęs advokatas Mantas Baigys, ši byla iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksali: pirkėjas automobilį įsigijo įprasta tvarka, automobilis buvo įregistruotas Lietuvoje, tačiau vėliau paaiškėjo, kad teisiškai situacija buvo visai kita.

Bylos duomenimis, transporto priemonę ieškovas įsigijo iš Lietuvos bendrovės, o ši automobilį buvo pirkusi Vokietijoje iš fizinio asmens. Nors pardavėja teigė veikusi sąžiningai ir rėmėsi jai pateiktais registracijos dokumentais, teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su automobilio kilme ir dokumentais. Ypač reikšminga tapo tai, kad Belgijos registracijos liudijime buvo aiškiai nurodyta: šis dokumentas nepatvirtina nuosavybės teisės, o transporto priemonės valdytoju jame buvo nurodyta ne automobilį pardavęs fizinis asmuo, bet ne teisėta Belgijos bendrovė.

Teismas konstatavo, kad vien registracijos liudijimo perdavimo nepakanka laikyti įrodymu, jog pardavėjas turėjo nuosavybės teisę į transporto priemonę ar teisę ją perleisti. Dar daugiau – profesionaliai automobilių prekyba užsiimančiam verslininkui taikomas aukštesnis atidumo ir rūpestingumo standartas. Teismo vertinimu, pardavėja, nepareikalavusi papildomų nuosavybės teisę ar įgaliojimus patvirtinančių dokumentų, prisiėmė riziką, kad vėliau negalės pagrįsti savo teisės disponuoti automobiliu. „Šioje byloje vienas esminių momentų buvo tai, kad pardavėjas negali apsiriboti vien formaliu dokumentų turėjimu. Jei pats dokumentas aiškiai nurodo, kad jis nepatvirtina nuosavybės teisės, pardavėjas turi imtis papildomų veiksmų ir įsitikinti, kas iš tikrųjų yra savininkas ir kokiu pagrindu automobilis parduodamas“, – komentuoja AVOCAD advokatas.

Teismas pabrėžė, kad pagal Civilinį kodeksą pardavėjas turi imperatyvią pareigą patvirtinti, jog parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise, o tretieji asmenys į jį neturi teisių ar pretenzijų. Ši pareiga nėra vien formalumas – jos pažeidimas gali lemti sandorio negaliojimą. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad atsakovė nebuvo automobilio savininkė ir neturėjo teisės jo parduoti, todėl sudaryta sutartis buvo pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Svarbi bylos dalis buvo ir restitucijos klausimas. Kadangi automobilis jau buvo sulaikytas Latvijoje ir saugomas iki perdavimo teisėtam savininkui, jo grąžinimas pardavėjai objektyviai nebebuvo galimas. Todėl teismas taikė vienašalę restituciją – įpareigojo pardavėją grąžinti pirkėjui visą už automobilį sumokėtą kainą.

Be to, teismas priteisė ir dalį pirkėjo patirtų nuostolių. Tarp jų – išlaidos teisinei pagalbai Latvijoje, registravimo ir taršos mokesčiams, „Regitros“ pažymai bei daliai draudimo išlaidų po automobilio sulaikymo. Iš viso pirkėjui buvo priteista 2 122,87 Eur nuostolių atlyginimo. Taip pat teismas priteisė daugiau nei 9,6 tūkst. Eur bylinėjimosi išlaidų.

„Žmogus faktiškai liko ir be automobilio, ir su papildomomis išlaidomis, kurias patyrė gindamas savo teises. Teismas aiškiai pasakė: jeigu pardavėjas neturėjo teisės parduoti daikto, pirkėjui negali būti perkelta tokios rizikos, kad jis liktų be automobilio“, – sako advokatas M. Baigys.

Šis sprendimas reikšmingas ne tik konkrečios bylos šalims, bet ir platesnei naudotų automobilių rinkai. Jis dar kartą primena, kad transporto priemonės registracija ar formalus jos įrašymas registre savaime nesukuria nuosavybės teisės ir nepašalina rizikos, jei pati nuosavybės grandinė yra ydinga. Teismas atmetė argumentą, kad vien tai, jog automobilį buvo galima įregistruoti Lietuvoje, reiškia teisėtą nuosavybės perleidimą. Priešingai – buvo aiškiai akcentuota, kad „Regitra“ nevertina transporto priemonių valdymo pagrindų teisėtumo, o registracija yra tik vienas iš įrodymų, galinčių būti paneigtų kitais duomenimis.

Pasak Manto Baigio, praktinė šios bylos žinutė labai aiški: transporto priemonių pardavėjai turi kruopščiai tikrinti ne tik automobilio techninę ar registracinę istoriją, bet ir patį nuosavybės perleidimo pagrindą. „Tai yra aiškus signalas rinkai: naudotų automobilių prekyboje neužtenka pasikliauti tuo, kad dokumentai atrodo tvarkingi arba kad automobilį pavyko įregistruoti. Reikia įsitikinti, ar parduodantis asmuo iš tiesų turi teisę perleisti nuosavybę. Priešingu atveju visa rizika gali tekti pardavėjui“, – pažymi jis.

 

Prekių taisymas vietoje keitimo: naujos pardavėjų pareigos ir vartotojų teisės 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Europos Sąjungoje formuojasi nauja vartotojų apsaugos kryptis – vadinamoji teisė taisyti prekes (right to repair), skatinanti vietoje jų keitimo ar išmetimo pirmiausia sudaryti galimybę prekę pataisyti. Šią kryptį perima ir Lietuvos teisė: pakeisti Civilinio kodekso straipsniai numato papildomas pardavėjų pareigas, o vartotojams suteikia daugiau galimybių reikalauti prekių taisymo. Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Eimanto Čepo, naujosios nuostatos keičia ne tik vartotojų teisių apimtį, bet ir pardavėjų atsakomybės trukmę, informavimo pareigas bei garantinio aptarnavimo praktiką. Tai reiškia, kad verslui teks iš naujo įvertinti, kaip organizuojami prekių taisymo procesai, kokia informacija teikiama vartotojams ir kaip dokumentuojamas garantinis aptarnavimas.

Platesnė prekės kokybės samprata

Civilinio kodekso pakeitimas numato, kad prekė turi turėti ne tik įprastas savybes, bet ir savybes, susijusias su patvarumu, taisomumu, funkcionalumu, suderinamumu, saugumu.

Be to, vertinant prekės kokybę svarbūs ir vieši pardavėjo ar gamintojo pareiškimai reklamoje ar ženklinime. Tai reiškia, kad vartotojo lūkesčiai dėl prekės savybių gali būti formuojami ne tik sutartyje ar techninėje specifikacijoje, bet ir rinkodaros komunikacijoje.

Kaip pažymi Eimantas Čepas, šiuo pakeitimu išplečiama prekės kokybės vertinimo samprata. „Šis pakeitimas reiškia, kad prekės kokybė bus vertinama plačiau nei iki šiol. Jei reklamoje ar gamintojo komunikacijoje akcentuojamas produkto patvarumas ar ilgaamžiškumas, vartotojas gali pagrįstai tikėtis, kad prekė šias savybes turės – priešingu atveju tai gali būti laikoma neatitiktimi“, – sako advokatas.

Pasak jo, naujas akcentas atsiranda ir dėl taisomumo – vis dažniau bus vertinama, ar prekė apskritai gali būti pagrįstai pataisyta. „Jei gamintojas ar pardavėjas komunikuoja apie galimybę prekę remontuoti, keisti jos dalis ar ilgiau ją naudoti, vartotojas gali tikėtis, kad tokia galimybė realiai egzistuos. Tai gali reikšti didesnius reikalavimus tiek produktų konstrukcijai, tiek atsarginių dalių ar serviso prieinamumui,“ – pabrėžia teisininkas.

Jei prekė taisoma – pardavėjo atsakomybė pratęsiama

Vienas svarbiausių pakeitimų – pardavėjo atsakomybės laikotarpio pratęsimas. Jeigu prekė taisoma siekiant pašalinti jos trūkumą, pardavėjo atsakomybės laikotarpis pratęsiamas dar vieniems metams. Tai reiškia, kad taisymas gali turėti ilgalaikių teisinių pasekmių pardavėjui, nes jo atsakomybė už prekės kokybę faktiškai pratęsiama.

„Tai reikšmingas pokytis verslui – taisymas ne tik pašalina defektą, bet ir prailgina pardavėjo atsakomybės laikotarpį. Todėl pardavėjams teks dar atidžiau vertinti garantinio aptarnavimo procesus ir dokumentavimą“, – pažymi advokatas E. Čepas.

Nauja pareiga informuoti vartotoją

Pardavėjas, prieš įgyvendindamas vartotojo reikalavimą dėl prekės trūkumų, turės aiškiai informuoti jį apie pasirinkimo teisę: taisyti prekę  ar pakeisti ją nauja. Be to, vartotojui turi būti paaiškinta, kad pasirinkus taisymą pardavėjo atsakomybės laikotarpis gali būti pratęstas.

„Praktikoje tai reiškia, kad pardavėjai turės aiškiai informuoti vartotojus apie jų pasirinkimus ir galimas pasekmes. Jei ši informavimo pareiga nebus tinkamai įvykdyta, tai gali sukelti papildomų ginčų“, – sako E. Čepas.

Naujos nuostatos taip pat numato galimybę vartotojui suteikti pakaitinę prekę, kol jo prekė taisoma. Atsižvelgiant į prekės kategoriją ir vartotojo poreikį nuolat ja naudotis, pardavėjas gali laikinai suteikti kitą prekę naudoti. Tai gali būti ir atnaujinta (refurbished) prekė, jei ji atitinka kategorijos poreikius.

„Ši nuostata ypač aktuali tokioms prekėms kaip telefonai, kompiuteriai ar buitinė technika, kurių vartotojai dažnai negali laikinai atsisakyti. Verslui tai gali reikšti papildomą logistinę ir finansinę naštą“, – komentuoja advokatas.

Jeigu vartotojas aiškiai sutinka, pardavėjas galės vietoje naujos prekės suteikti atnaujintą prekę. Ši nuostata siejama su platesniais Europos Sąjungos tikslais – skatinti žiedinę ekonomiką ir mažinti atliekų kiekį, ilginant produktų naudojimo laiką.

„Atsiranda teisinis pagrindas dažniau naudoti atnaujintas prekes kaip alternatyvą naujoms. Tai gali būti naudinga tiek aplinkosaugos, tiek verslo požiūriu, tačiau svarbiausia – vartotojo aiškus sutikimas“, – pažymi advokatas Eimantas Čepas.

Pasak AVOCAD advokato nauji Civilinio kodekso pakeitimai reiškia, kad pardavėjams verta peržiūrėti garantinio aptarnavimo procesus, vartotojų informavimo tvarką, remonto dokumentavimą, pakaitinių prekių politiką.

„Teisės aktų pakeitimai iš esmės skatina pereiti nuo modelio „pakeisti prekę“ prie modelio „pirmiausia ją pataisyti“. Todėl verslas turėtų iš anksto pasirengti naujai praktikai ir įsivertinti, kaip šie pokyčiai paveiks jų garantinio aptarnavimo procesus“, – apibendrina advokatas Eimantas Čepas.

Keli centimetrai nuo sklypo ribos: kada statybos pažeidimas laikomas mažareikšmiu?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ar kiekvienas, net ir kelių centimetrų, nukrypimas nuo teisės aktuose nustatyto minimalaus atstumo automatiškai reiškia neteisėtą statybą? Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje nutartyje suformulavo aiškią žinutę – ne visada.  Komentuodama naujausią teismų praktiką, AVOCAD teisininkė Kamilė Šemeklytė pažymi, kad vien formalus neatitikimas dar nereiškia, kad statinį ar inžinerinius tinklus teks šalinti. 

 

Byloje Teismas nagrinėjo kaimyninių sklypų savininkų ginčą dėl nuotekų tinklų, įrengtų per arti sklypo ribos, ir dėl galimo atstumo nesilaikymo iki šachtinio šulinio. Ieškovas siekė, kad atsakovai savo lėšomis pašalintų dalį nuotekų ir vandentiekio tinklų, nes, jo teigimu, jie buvo įrengti mažesniu nei 1 metro atstumu nuo jo sklypo ribos, o nuotekų tinklai – ir mažesniu nei 10 metrų atstumu nuo jo sklype esančio šachtinio šulinio. Tačiau visų instancijų teismai ieškinį atmetė, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko šiuos sprendimus galioti. 

 

Šios bylos esmė – teismo atsakymas į klausimą, ar kiekvienas minimalaus atstumo nesilaikymas turi būti vertinamas formaliai, kaip savaime sukeliantis pareigą pašalinti statybos padarinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai pabrėžė, kad Civilinio kodekso negalima taikyti mechaniškai. Teismas priminė ankstesnę praktiką, pagal kurią labai nedideli nukrypimai nuo teisės aktuose nustatytų atstumų gali būti laikomi mažareikšmiais, jeigu jie realiai nepažeidžia nei viešųjų tikslų, nei kaimyninio sklypo savininko teisių. 

 

Anot AVOCAD teisininkės, ši nutartis yra svarbi tuo, kad dar kartą parodo – ginčai dėl statybų ir inžinerinių tinklų negali būti sprendžiami vien pagal liniuotę. „Kasacinis teismas šioje byloje aiškiai pasakė, kad vien formalus kelių centimetrų neatitikimas dar nereiškia, jog statyba tampa neteisėta. Vertinama ne tik pati paklaida, bet ir jos reikšmė – ar ji realiai pažeidžia kaimyno teises, ar paneigia teisės aktų saugomus tikslus“, – sako K. Šemeklytė. 

 

Reikšmingi buvo ne dabartiniai, o statybos užbaigimo metu buvę duomenys 

 

Byloje didelę reikšmę turėjo klausimas, kokie atstumai turi būti vertinami – dabartiniai ar tie, kurie egzistavo statybos užbaigimo metu. 

Ieškovas rėmėsi vėlesniais matavimais, pagal kuriuos kai kuriose vietose atstumas nuo nuotekų tinklų iki jo sklypo ribos buvo dar mažesnis. Vis dėlto, teismai nustatė, kad sprendžiant dėl statybos teisėtumo svarbiausia yra situacija statybos užbaigimo momentu. O tuo metu nustatyti atstumai buvo 1,04 m, 0,98 m ir 0,92 m. 

Tai reiškė, kad nukrypimai nuo privalomo 1 metro atstumo sudarė tik 2 ir 8 centimetrus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad tokie nukrypimai yra nežymūs ir savaime nesudaro pagrindo konstatuoti statybos neteisėtumo. „Praktikoje tai labai svarbu. Teismas akcentavo, kad negalima automatiškai remtis po kelerių metų atliktais matavimais ir iš jų daryti išvados, jog statyba buvo neteisėta nuo pat pradžių. Turi būti vertinama, kokia faktinė situacija buvo tada, kai statinys ar tinklai buvo įrengti ir statyba užbaigta“, –  pabrėžia teisininkė. 

 

Teismas neperžengė formalios logikos, bet žiūrėjo į realų poveikį 

 

Svarbu ir tai, kad teismai vertino ne tik centimetrus, bet ir platesnį kontekstą: tinklai buvo įrengti teritorijoje, kurioje jau buvo ir kitų komunikacijų, o ieškovas nepateikė realių alternatyvų, kaip tokį tinklą būtų galima perkelti nepažeidžiant kitų interesų. Tai rodo nuoseklią teismų kryptį – net ir tada, kai tam tikras nukrypimas formaliai egzistuoja, teismas vis tiek vertina proporcingumą, realias pasekmes ir tai, ar griežčiausia priemonė iš tiesų yra pagrįsta. Pasak  Kamilės Šemeklytės, ši nutartis siunčia svarbią žinią ir kaimyninių sklypų savininkams, ir statytojams: teismui neužtenka vien parodyti, kad skaičius neatitinka normos. Reikia pagrįsti, kuo tas pažeidimas yra reikšmingas, kokias realias pasekmes jis sukelia ir kodėl būtent statybos padarinių šalinimas yra proporcinga priemonė“, – teigia ji.  

Kita bylos dalis buvo susijusi su ieškovo teiginiu, kad nuotekų tinklai įrengti per arti jo sklype esančio šachtinio šulinio. Vis dėlto, teismai konstatavo, kad byloje nepakako įrodymų, jog šis šulinys iš tiesų egzistavo tuo metu, kai buvo projektuojami ir tiesiami ginčo tinklai. 

Ieškovas tvirtino, kad tai buvo akivaizdu, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė esminį civilinio proceso principą: kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Jei reikalavimas siejamas su tuo, kad tam tikras objektas jau egzistavo ginčui reikšmingu laikotarpiu, būtent tą aplinkybę ir reikia įrodyti. 

 

Teismas taip pat atmetė argumentą, jog šioje dalyje buvo priimtas vadinamasis siurprizinis sprendimas. LAT išaiškino, kad šachtinio šulinio egzistavimo faktas buvo viena iš pagrindinių bylos aplinkybių nuo pat pradžių, todėl ieškovas turėjo suprasti, jog ją būtina pagrįsti įrodymais. 

„Tai labai aiškus priminimas, kad civilinėse bylose neužtenka vien logiško pasakojimo ar įsitikinimo savo teisumu. Jeigu reikalavimas grindžiamas konkrečia faktine aplinkybe – pavyzdžiui, kad šulinys jau stovėjo iki tinklų įrengimo, – tą aplinkybę reikia įrodyti. Kitaip tariant, procesinė pareiga įrodinėti niekur nedingsta net ir tada, kai šaliai atrodo, kad faktas yra savaime suprantamas“, –  atkreipia dėmesį AVOCAD teisininkė. 

 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis aktuali visiems, kurie susiduria su kaimyninių sklypų ribomis, komunikacijų įrengimu, rekonstrukcijomis ar ginčais dėl statybų teisėtumo. Viena vertus, ji patvirtina, kad teismai gina nuosavybės teisę ir teisės aktuose nustatytus atstumus. Kita vertus, ši apsauga nėra absoliučiai formali – labai nedideli, realios žalos nesukeliantys nukrypimai gali būti vertinami kaip mažareikšmiai.  Ginčo sėkmę lemia ne vien tai, ar pavyksta parodyti formalų neatitikimą, bet ir tai, ar šalis geba tiksliai pagrįsti, kada pažeidimas atsirado, koks jo mastas, kokias teises jis realiai pažeidžia ir kokios teisinės pasekmės turėtų būti taikomos.  „Iš praktinės pusės tai labai naudinga byla. Ji parodo, kad ginčuose dėl minimalių atstumų svarbu ne tik normos tekstas, bet ir įrodymai, laiko momentas bei proporcingumo vertinimas. O tai reiškia, kad tiek planuojant statybas, tiek ruošiantis ginčui būtina labai kruopščiai įsivertinti faktines aplinkybes ir įrodymų bazę“, – apibendrina K. Šemeklytė. 

Ar Europa pagaliau supaprastins verslo kūrimą – ir ar to pakaks?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Europos Komisija neseniai pristatė pasiūlymą, kuris gali reikšmingai pakeisti verslo kūrimo Europoje taisykles – vadinamąją „EU–Inc.“ iniciatyvą. Jos tikslas – sukurti vieningą įmonės teisinę formą visoje Europos Sąjungoje, kuri leistų verslams veikti per valstybių sienas paprasčiau ir greičiau nei iki šiol.

Šiandien verslo plėtra Europoje dažnai susiduria su paradoksu: nors turime bendrą rinką, įmonės steigimas ir veikla skirtingose valstybėse vis dar reiškia 27 skirtingas teisines sistemas, skirtingas įmonių formas ir sudėtingas administracines procedūras. Dėl to net paprastas plėtros žingsnis į kitą ES šalį gali pareikalauti savaičių ar net mėnesių. Europos Komisijos pasiūlyta EU–Inc. sistema siekia šią situaciją supaprastinti.

Ką siūlo EU–Inc.? 

Pagal pateiktą pasiūlymą būtų sukurta vieninga europinė įmonės forma, pasižyminti keliais esminiais elementais:

  • įmonę būtų galima įregistruoti per 48 valandas už mažiau nei 100 eurų;
  • nebūtų reikalaujamas minimalus įstatinis kapitalas;
  • įmonė galėtų veikti visose 27 ES valstybėse pagal vieningą teisinį modelį;
  • informacija būtų pateikiama vieną kartą, o duomenys automatiškai pasiektų registrus, mokesčių institucijas ir PVM sistemas visoje ES;
  • būtų numatyta galimybė taikyti visoje ES suderintus darbuotojų akcijų opcionų planus (ESOP).

Jeigu šiam pasiūlymui pritars Europos Parlamentas ir Taryba, iniciatyva galėtų pradėti veikti iki 2026 m. pabaigos.

Tokios iniciatyvos atsiradimas yra svarbus signalas. Europa jau kurį laiką ieško būdų, kaip padėti startuoliams ir sparčiai augančioms įmonėms lengviau plėstis bendrojoje rinkoje ir konkuruoti su JAV ar Azijos technologijų ekosistemomis.

Tai sveikintinas žingsnis, nes pagaliau pripažįstama problema, apie kurią verslas kalba jau daugelį metų – Europos bendroji rinka teisiniu požiūriu vis dar yra labai fragmentuota.

Tačiau kyla klausimas: ar vien registracijos supaprastinimas iš tiesų išspręs pagrindines Europos verslo augimo kliūtis?

Problema slypi ne tik registracijoje 

Įmonės steigimo procedūros dažnai laikomos pagrindine problema, tačiau praktikoje jos paprastai yra tik pirmasis ir dažniausiai trumpiausias verslo kelionės etapas. Kur kas sudėtingesnės kliūtys atsiranda vėliau – įmonei augant ir plečiantis į skirtingas jurisdikcijas.

Didžiausios kliūtys Europoje dažniausiai nėra susijusios su įmonės registracija. Jas lemia skirtingos mokesčių sistemos, darbo teisės reguliavimas, nevienodas teisės taikymas ir neretai gana lėtas ginčų sprendimas teismuose.

Net jei įmonę būtų galima įsteigti per 48 valandas, verslui plečiantis vis tiek tektų susidurti su:

  • skirtingais darbo teisės režimais kiekvienoje valstybėje;
  • nevienodu darbuotojų akcijų opcionų apmokestinimu;
  • skirtingais mokesčių režimais;
  • nevienoda administracine ir reguliacine praktika.

Praktikoje verslui dažnai iškyla ir dar viena, iš pirmo žvilgsnio techninė, tačiau labai reali problema – banko sąskaitos atidarymas. Net ir šiandien, kai įmonę įsteigti daugelyje ES valstybių galima gana greitai, bankai dažnai labai atsargiai vertina klientus, kurių steigėjai nėra tos šalies rezidentai. Tokiais atvejais sąskaitos atidarymas gali tapti ilgu ir sudėtingu procesu, reikalaujančiu papildomų patikrinimų ir dokumentų. Todėl lieka atviras klausimas, ar naujoji EU–Inc. forma iš tiesų palengvins santykį su bankais, ar ši praktinė kliūtis verslui išliks.

Todėl klausimas, ar EU–Inc. iš tiesų leis veikti pagal vieningą sistemą, iš esmės priklausys nuo to, kiek realios harmonizacijos bus pasiekta kitose srityse.

ESOP – svarbus, bet nepakankamas žingsnis 

Pasiūlyme numatytas vieningas ESOP modelis yra viena iš šios iniciatyvos stiprybių. Darbuotojų akcijų opcionai yra svarbi startuolių motyvavimo priemonė, ypač technologijų sektoriuje.

Vis dėlto, jei šie opcionai skirtingose valstybėse ir toliau bus apmokestinami skirtingai, jų praktinis pritaikymas gali likti ribotas.

Jei apmokestinimas išliks nacionalinis, sistema vis tiek nebus tokia paprasta ir aiški, kokią šiandien matome, pavyzdžiui, JAV. O kapitalas ir talentai dažnai juda ten, kur reguliacinė aplinka yra aiškesnė ir labiau nuspėjama.

Ar Europa pasiruošusi tikrai vieningai verslo erdvei? 

EU–Inc. iniciatyva neabejotinai rodo politines ambicijas stiprinti Europos verslo aplinką. Ji taip pat gali tapti svarbiu simboliniu žingsniu – parodyti, kad Europa siekia būti vieta, kur globalūs verslai gali būti kuriami ir auginami nepaliekant žemyno.

Vis dėlto vien tik įmonės steigimo procedūrų supaprastinimas gali būti tik pirmasis etapas.

Jeigu Europa iš tikrųjų nori sukurti vienodas konkurencijos sąlygas verslui, vieningos įmonės formos nepakaks. Reikės gerokai gilesnės harmonizacijos – ypač mokesčių, darbo teisės ir reguliacinės praktikos srityse.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad EU–Inc. iniciatyva yra svarbus signalas, jog Europos institucijos pradeda sistemingiau spręsti bendrosios rinkos fragmentacijos problemą. Jeigu pasiūlymas bus priimtas ir toliau nuosekliai vystomas, jis gali tapti pirmu realiu žingsniu link tikrai vieningos verslo erdvės Europoje.

Tačiau tikrasis šios iniciatyvos poveikis priklausys nuo to, ar Europa ryšis spręsti ir gilesnes struktūrines problemas, kurios šiandien dažnai lemia, kad ambicingos įmonės savo globalią plėtrą planuoja ne Europoje.

AVOCAD partneris, įmonių teisės ekspertas, advokatas Jonas Zaronskis

Tarptautiniai pervežimai ir dvigubo apmokestinimo rizika: ką turi žinoti transporto įmonės

Posted on by avocad_bxgv12hf

Tarptautinis transporto verslas šiandien veikia tarp kelių jurisdikcijų, o tai reiškia ne tik platesnes rinkas, bet ir didesnę mokestinę riziką. Viena iš sudėtingiausių situacijų – kai skirtingos valstybės mano turinčios teisę apmokestinti tas pačias pajamas.

Būtent tokia situacija gali susiklostyti, kai Lietuvos transporto įmonės komandiruoja vairuotojus dirbti kitose Europos Sąjungos valstybėse. Nors įmonė moka mokesčius Lietuvoje, užsienio mokesčių administratorius gali manyti, kad dalis pajamų turėtų būti apmokestinta ir toje valstybėje, kurioje faktiškai atliekamas darbas.

Tokiu atveju verslas gali susidurti su realia dvigubo apmokestinimo grėsme – kai už tas pačias pajamas mokestis reikalaujamas dviejose valstybėse.

AVOCAD advokatas Egidijus Kieras sako, kad tokios situacijos Europos transporto sektoriuje nėra retos. „Tarptautinių pervežimų verslas veikia keliose jurisdikcijose vienu metu, todėl kartais atsiranda skirtingas tų pačių faktinių aplinkybių vertinimas. Viena valstybė gali laikyti, kad darbuotojai yra komandiruoti, o kita – kad jie faktiškai dirba jos teritorijoje ir todėl pajamos turi būti apmokestinamos ten“, – pažymi jis.

Kurioje valstybėje turi būti mokami mokesčiai?

Tokias situacijas reguliuoja tarptautinės dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys, kurias Lietuva yra sudariusi su daugeliu valstybių.

Pagal šias sutartis dažniausiai taikoma bendroji taisyklė – darbo užmokestis apmokestinamas toje valstybėje, kurioje darbuotojas yra rezidentas ir kur įsikūręs darbdavys. Tačiau ši taisyklė turi išimčių.

Jeigu darbuotojas faktiškai dirba kitoje valstybėje, ji taip pat gali įgyti teisę apmokestinti šias pajamas. Vis dėlto praktikoje dažnai taikomas vadinamasis 183 dienų principas, kuris leidžia išvengti tokios situacijos, jei tenkinamos tam tikros sąlygos.

Paprastai pajamos apmokestinamos tik darbdavio valstybėje, jei:

  • darbuotojas kitoje valstybėje dirba ne ilgiau kaip 183 dienas per metus,
  • atlyginimą moka darbdavys, kuris nėra tos valstybės rezidentas,
  • atlyginimas nėra mokamas per toje valstybėje esančią nuolatinę buveinę.

Transporto sektoriuje šios sąlygos dažnai yra aktualios, nes vairuotojai reguliariai juda tarp skirtingų valstybių, o jų darbo laikas vienoje šalyje gali būti ribotas.

Kodėl ginčai vis tiek kyla?

Praktikoje problemos dažniausiai kyla ne dėl pačių taisyklių, o dėl jų interpretavimo.

Užsienio mokesčių administratoriai kartais gali vertinti, kad darbuotojai faktiškai dirba jų teritorijoje ilgesnį laiką arba kad darbdavys veikia kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, „nuomojanti“ darbuotojus vietos įmonėms.

Tokiu atveju gali būti teigiama, kad atlyginimas turėtų būti apmokestintas toje valstybėje.

Pasak advokato E. Kiero, tokiose situacijose labai svarbu tinkamai įvertinti faktines aplinkybes. „Mokesčių administratoriai vis dažniau analizuoja realų darbo organizavimą – kas faktiškai vadovauja darbuotojui, kur priimami sprendimai, kur mokamas atlyginimas. Jei dokumentai ir faktinė veikla nėra aiškiai atskirti, gali kilti ginčas dėl apmokestinimo teisės“, – teigia  AVOCAD advokatas.

Kaip sprendžiami dvigubo apmokestinimo ginčai?

Tarptautinės sutartys numato specialų mechanizmą tokiems ginčams spręsti – abipusio susitarimo procedūrą.

Ji leidžia dviejų valstybių mokesčių administratoriams:

  • apsikeisti informacija,
  • įvertinti faktines aplinkybes,
  • suderinti sprendimą, kad tos pačios pajamos nebūtų apmokestintos du kartus.

Tokiu atveju mokesčių mokėtojas kreipiasi į savo rezidavimo valstybės mokesčių administratorių (Lietuvoje į VMI), kuris pradeda dialogą su kitos valstybės institucijomis. Jeigu šalys sutaria dėl sprendimo, dvigubo apmokestinimo situacija panaikinama.

Advokatas E. Kieras pabrėžia, kad tokių situacijų galima išvengti arba bent jau gerokai sumažinti jų riziką. Transporto sektorius yra vienas iš tų verslų, kuriuose darbuotojai nuolat dirba keliose valstybėse vienu metu. Dėl to labai svarbu iš anksto įvertinti mokestines rizikas ir turėti aiškią dokumentaciją, kuri leistų pagrįsti, kurioje valstybėje turi būti mokami mokesčiai.

Pasak advokato, praktikoje daug ginčų su užsienio mokesčių administratoriais kyla ne dėl pačių teisės normų, o dėl nepakankamai aiškiai dokumentuotų faktinių aplinkybių. „Transporto įmonės dažnai dirba greitu tempu ir orientuojasi į operatyvumą, tačiau mokesčių administratoriai vertina dokumentus ir faktines darbo organizavimo aplinkybes. Jei jos nėra aiškiai užfiksuotos, gali būti daromos prielaidos, kad veikla vykdoma kitoje valstybėje“, – sako advokatas.

Siekiant sumažinti tokių ginčų riziką, advokatas siūlo transporto ir logistikos įmonėms dėmesį atkreipti į kelis svarbius aspektus.

Aiškiai dokumentuoti komandiruotes ir darbuotojų buvimo laiką

Vienas svarbiausių klausimų dvigubo apmokestinimo situacijose – kiek laiko darbuotojai faktiškai praleidžia konkrečioje valstybėje.

Itin svarbu turėti aiškius duomenis apie: vairuotojų darbo grafikus, komandiruočių laikotarpius, buvimo skirtingose valstybėse trukmę.

Transporto sektoriuje šią informaciją dažnai galima pagrįsti tachografų duomenimis, maršrutų dokumentais, komandiruočių įsakymais ar kitais logistikos dokumentais. Kuo aiškesnė ir nuoseklesnė ši informacija, tuo lengviau įrodyti, kad darbuotojas konkrečioje valstybėje nedirbo ilgiau nei leidžia sutartys dėl dvigubo apmokestinimo.

Užtikrinti, kad darbo santykiai būtų aiškiai organizuojami Lietuvoje

Kitas svarbus aspektas – kas faktiškai laikomas darbdaviu. Užsienio mokesčių administratoriai neretai analizuoja, kas organizuoja darbuotojo darbą, kas duoda nurodymus ir kas faktiškai gauna darbo rezultatą. Jei susidaro įspūdis, kad darbuotojas realiai dirba užsienio įmonės naudai, gali būti daroma išvada, kad darbo pajamos turėtų būti apmokestintos toje valstybėje.

Todėl transporto įmonėms svarbu užtikrinti, kad būtų aiškiai matyti:

  • jog darbuotojai yra įdarbinti Lietuvos įmonėje,
  • kad darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos mokamos būtent Lietuvos įmonės,
  • kad darbo organizavimas ir sprendimų priėmimas vyksta Lietuvoje.

Šias aplinkybes dažnai pagrindžia darbo sutartys, vidaus dokumentai, komandiruočių įsakymai ir atlyginimų mokėjimo dokumentai.

Įvertinti nuolatinės buveinės riziką

Dar viena svarbi aplinkybė – ar įmonė faktiškai nevykdo nuolatinės veiklos kitoje valstybėje. Jeigu veikla konkrečioje šalyje tampa nuolatinė, ten veikia įmonės atstovai ar organizuojamas darbas, gali atsirasti vadinamosios nuolatinės buveinės rizika. Tokiu atveju dalis įmonės pajamų gali būti laikoma apmokestinama toje valstybėje.

Transporto sektoriuje ši rizika gali atsirasti, pavyzdžiui, kai veikla nuolat organizuojama iš konkrečios užsienio valstybės, ten veikia nuolatinis veiklos centras ar vadybinė struktūra, darbuotojai faktiškai dirba tik vienoje valstybėje ilgą laiką.

Todėl įmonėms svarbu nuolat vertinti savo veiklos modelį ir įsitikinti, kad jis nesukuria papildomų mokestinių įsipareigojimų kitose jurisdikcijose.

Anksti konsultuotis su mokesčių ir teisės specialistais

Galiausiai viena svarbiausių prevencijos priemonių – laiku identifikuoti rizikas. Tarptautinio transporto sektoriuje mokesčių reguliavimas nuolat keičiasi, o skirtingos valstybės gali skirtingai interpretuoti tas pačias situacijas. Todėl ankstyva teisinė ir mokestinė analizė leidžia išvengti situacijų, kai po kelių metų atliekamo audito metu reikalaujama sumokėti dideles papildomas mokesčių sumas.

Pasak advokato E. Kiero, praktika rodo, kad tokie ginčai gali apimti ne vienerius metus ir sudaryti šimtų tūkstančių eurų mokestinę riziką. „Transporto įmonėms svarbu ne tik laikytis taisyklių, bet ir turėti aiškią strategiją, kaip dokumentuoti savo veiklą. Tai dažnai tampa lemiamu argumentu ginčuose su užsienio mokesčių administratoriais“, – sako advokatas.

Kur kreiptis kilus ginčui?

Jeigu užsienio mokesčių administratorius pareikalauja sumokėti mokesčius už laikotarpį, už kurį jie jau sumokėti Lietuvoje, įmonė turi teisę inicijuoti dvigubo apmokestinimo ginčo procedūrą.

Pirmiausia paprastai kreipiamasi į Lietuvos mokesčių administratorių – VMI, kuris pagal tarptautines sutartis gali pradėti dialogą su kitos valstybės institucijomis.

Tokiais atvejais svarbu greitai surinkti visus reikalingus dokumentus ir tinkamai suformuluoti teisinę poziciją. „Dvigubo apmokestinimo situacijos nėra tik teorinė problema – jos gali reikšti šimtų tūkstančių eurų mokestinę riziką. Todėl transporto įmonėms svarbu ne tik žinoti savo teises, bet ir aktyviai jas ginti,“ – sako advokatas E. Kieras.

 

Europa gali priversti bankus prisiimti daugiau atsakomybės už finansinį sukčiavimą

Posted on by avocad_bxgv12hf

Finansinis sukčiavimas šiandien yra viena sparčiausiai augančių nusikalstamumo formų Europoje. „Phishing“ laiškai, netikros bankų žinutės, sukčių skambučiai ar socialinės inžinerijos schemos kasmet iš vartotojų išvilioja milijonus eurų.

Praktikoje tokiose situacijose neretai kartojasi tas pats scenarijus: bankas atsisako kompensuoti prarastas lėšas argumentuodamas, kad klientas pats „atskleidė duomenis“, todėl turi prisiimti finansines pasekmes.

Tačiau Europos Sąjungos teisėje ryškėja tendencija šią praktiką keisti. Neseniai paskelbtoje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo generalinio advokato išvadoje nagrinėjamas svarbus klausimas: ar bankas gali atsisakyti nedelsdamas grąžinti klientui lėšas už neautorizuotą mokėjimą vien dėl to, kad įtaria kliento didelį neatsargumą.

Generalinio advokato siūlomas atsakymas – gana aiškus ir kategoriškas.

Pagal jo išvadą bankas privalo nedelsdamas grąžinti klientui neautorizuotos operacijos sumą, o tik po to gali spręsti klausimą, ar klientas galėjo veikti dėl didelio neatsargumo.

Kitaip tariant, teisės aktų logika yra tokia: pirmiausia turi būti užtikrinama vartotojo pinigų apsauga, o tik vėliau sprendžiamas atsakomybės paskirstymo klausimas.

Generalinis advokatas savo išvadoje pabrėžia, kad Europos Sąjungos teisėkūra sąmoningai siekė nutraukti praktiką, kai mokėjimo paslaugų teikėjai atsisako grąžinti lėšas remdamiesi tariamu kliento netinkamu elgesiu. Tokia praktika dažnai priversdavo vartotojus patiems kreiptis į teismus, kad susigrąžintų savo pinigus.

Būtent todėl mokėjimų direktyvoje numatyta, kad:

  • mokėjimo paslaugų teikėjas turi nedelsdamas grąžinti neautorizuotos operacijos sumą;
  •  jeigu jis mano, kad klientas veikė nesąžiningai arba dėl didelio neatsargumo, pats turi įrodyti šias aplinkybes ir, jei reikia, kreiptis į teismą dėl kompensacijos.

Tai reiškia, kad finansinė rizika pirmiausia tenka bankui ar kitam mokėjimo paslaugų teikėjui, o ne vartotojui.

Jeigu Teisingumo Teismas pritars šiai išvadai, tai iš esmės pakeis praktinę ginčų dėl sukčiavimo logiką. Iki šiol daugeliu atvejų vartotojas turėdavo pats įrodinėti, kad nėra kaltas dėl prarastų pinigų. Tai dažnai reikšdavo ilgus ginčus su banku ar net bylinėjimąsi teismuose.

Pagal generalinio advokato siūlomą aiškinimą situacija būtų kitokia: vartotojas neprivalėtų metų metais bylinėtis dėl savo pinigų. Nuostolį pirmiausia kompensuoti privalėtų bankas, o jei šis mano, kad klientas veikė itin neatsargiai, pats turėtų įrodyti šias aplinkybes.

Ši logika atitinka ir bendrą Europos mokėjimų teisės principą: vartotojas laikomas silpnesniąja santykio puse, todėl mokėjimų sistema turi užtikrinti aukštą jo apsaugos lygį. Pagal PSD2 direktyvą už neautorizuotas operacijas paprastai atsako mokėjimo paslaugų teikėjas, išskyrus atvejus, kai vartotojas veikė nesąžiningai arba dėl didelio neatsargumo.

Tačiau net ir tokiais atvejais įrodinėjimo našta tenka bankui.

Ši byla nėra pavienis atvejis. Europos teisėkūroje vis garsiau kalbama apie būtinybę stiprinti vartotojų apsaugą finansinio sukčiavimo atvejais. Europos Komisija jau siūlo naujas mokėjimų reguliavimo taisykles, kurios tam tikrais atvejais numatytų mokėjimo paslaugų teikėjų atsakomybę net ir vadinamojo „authorized push payment“ sukčiavimo atvejais – kai klientas pats patvirtina mokėjimą, tačiau tai padaro suklaidintas sukčių.

Tai rodo aiškią reguliavimo kryptį: finansinių technologijų ir mokėjimų sektorius turi aktyviau prisidėti prie sukčiavimo prevencijos ir prisiimti didesnę rizikos dalį.

Signalas ir Lietuvai

Lietuvoje finansinio sukčiavimo atvejų skaičius žaibiškai auga. Bankų ir klientų ginčai dėl prarastų lėšų taip pat nėra reti. Todėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje gali turėti labai realių pasekmių ir Lietuvos praktikai.

Jeigu Teismas pritars generalinio advokato išvadai, bankams visoje Europoje – taip pat ir Lietuvoje – taps gerokai sudėtingiau atsisakyti kompensuoti sukčiavimo aukoms patirtus nuostolius. O tai  reikštų svarbų pokytį: finansinių paslaugų rinkoje atsakomybės centras pamažu persikelia nuo individualaus vartotojo prie institucijų, kurios valdo mokėjimų infrastruktūrą.

 

Laurynas Staniulis
Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD partneris, advokatas

Vienas komentaras socialiniuose tinkluose gali baigtis teisme 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Socialiniuose tinkluose dažnai atrodo, kad galima sakyti bet ką. Tačiau realybė kitokia – viešoje erdvėje paskleisti žodžiai gali turėti labai konkrečių teisinių pasekmių.  Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Julius Sakalauskas sako, kad Lietuvoje vis dažniau susiduriama su atvejais, kai komentarai ar įrašai internete tampa ginčų objektu teisme. „Internetas nėra laisva zona, kur galima sakyti bet ką. Už žodžius viešojoje erdvėje atsakomybė gali būti tokia pati kaip ir tradicinėje žiniasklaidoje“, – pabrėžia advokatas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Tai reiškia, kad ir socialiniuose tinkluose galioja tos pačios taisyklės kaip ir bet kurioje kitoje viešoje erdvėje. Pasak advokato, žmogaus garbė ir orumas pažeidžiami tuomet, kai apie jį paskleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, kuri menkina jo reputaciją. Tokiais atvejais teismai vertina kelias esmines aplinkybes: ar informacija buvo paskleista viešai, ar ji susijusi su konkrečiu asmeniu, ar ji neatitinka tikrovės ir ar ji žemina žmogaus garbę bei orumą. „Jeigu visos šios sąlygos egzistuoja, tokią informaciją paskleidusiam asmeniui gali kilti teisinė atsakomybė. Svarbu tai, kad net vienas įrašas socialiniame tinkle gali būti laikomas viešu informacijos paskleidimu“, – aiškina J. Sakalauskas.

Ne kiekviena kritika yra šmeižtas

Vis dėlto advokatas pabrėžia, kad ne kiekvienas aštresnis ar kritiškas komentaras yra laikomas pažeidimu. Demokratinėje visuomenėje žmonės turi teisę reikšti nuomonę, o saviraiškos laisvė yra saugoma. „Nuomonė yra subjektyvus vertinimas – pavyzdžiui, kad kažkieno veikla atrodo neprofesionali. Tačiau problema kyla tuomet, kai nuomonė, kuri neatitinka tikrovės, pateikiama kaip tam tikra žinia“, – sako advokatas. Jeigu žmogus tvirtina, kad kitas asmuo padarė konkretų veiksmą – pavyzdžiui, pasisavino pinigus – ir tai nėra tiesa, toks teiginys jau gali būti laikomas garbės ir orumo pažeidimu.

Be to,  neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais, arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė taip pat gali pažeisti asmens garbę ir orumą bei užtraukti teisinę atsakomybę.

Dažnai manoma, kad už komentarą atsako tik jį parašęs asmuo. Tačiau praktikoje atsakomybė gali būti platesnė. „Pirmiausia atsakomybė tenka komentaro autoriui. Tačiau tam tikrais atvejais ji gali kilti ir platformos ar puslapio administratoriui, jei jis žino apie akivaizdžiai neteisėtą turinį, jį toleruoja ir laiku jo nepašalina“, – aiškina advokatas. Tai reiškia, kad atsakomybė gali būti ir solidari, todėl dauguma platformų aktyviai stebi komentarus ir reaguoja į pažeidimus.

Ką daryti, jei apie jus paskleistas melas?

Susidūrus su šmeižikiška informacija, svarbiausia – reaguoti greitai. Pasak advokato, pirmiausia rekomenduojama kreiptis į informacijos autorių arba platformą ir reikalauti pašalinti ar paneigti melagingą informaciją. Taip pat galima pateikti oficialią pretenziją ir reikalauti žalos atlyginimo.

„Jeigu informacija yra akivaizdžiai šmeižikiška, galima kreiptis ir į policiją. O jei nepavyksta susitarti geruoju, ginčas persikelia į teismą“, – sako J. Sakalauskas.

Šmeižikiškų komentarų pasekmės gali būti labai realios ir apčiuopiamos. Dažniausiai taikoma civilinė atsakomybė – teismas gali įpareigoti pašalinti informaciją, ją paneigti, taip pat priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Į ją gali būti įtrauktos ir bylinėjimosi bei advokato išlaidos.

„Neturtinės žalos dydis priklauso nuo paskelbtos informacijos pobūdžio ir jos sklaidos. Internete ji gali būti itin didelė, todėl poveikis žmogaus reputacijai gali būti labai reikšmingas“, – pabrėžia advokatas.

Ypač griežtai vertinami atvejai, kai asmuo nepagrįstai apkaltinamas nusikaltimo padarymu.

Socialiniai tinklai vis dažniau atsiduria teisme

Lietuvoje daugėja bylų, kai socialinių tinklų įrašai tampa teisminių ginčų objektu. „Matome ne vieną situaciją, kai politikai ar save žiniasklaidos atstovais laikantys asmenys viešoje erdvėje apkaltina kitus asmenis, pavyzdžiui, pasisavinus paramai skirtas lėšas. Tokie atvejai teismuose vertinami griežtai“, – sako advokatas.

Jeigu nustatoma, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina to asmens garbę ir orumą t.y. pažeidžia to asmens teises, taikoma teisinė atsakomybė.

Advokatas turi paprastą, bet svarbų patarimą visiems socialinių tinklų naudotojams. „Prieš rašydami komentarą paklauskite savęs – ar galėtumėte tą patį pasakyti žmogui tiesiai į akis“, – sako J. Sakalauskas.

Anot jo, svarbu nepamiršti, kad už kiekvieno profilio yra realus žmogus, o neatsargiai paskleista informacija gali turėti ilgalaikių pasekmių.

Kritikuoti galima ir reikia, tačiau tai turi būti daroma argumentuotai, pagarbiai ir remiantis faktais. Jei kyla abejonių dėl informacijos tikrumo, ją reikėtų pateikti kaip nuomonę, o ne kaip faktą.

„Socialiniai tinklai jau nebėra vieta, kur atsakomybė dingsta – ji išlieka tokia pati kaip ir realiame gyvenime. Atsakingas žodis internete yra geriausia prevencija nuo teisinių problemų“, – apibendrina advokatas.

Kompensacija už nepanaudotas atostogas: klaidos, kurias daro darbuotojai ir darbdaviai  

Posted on by avocad_bxgv12hf

Nutraukiant darbo sutartį, daugelis darbuotojų, neretai ir darbdavių, įsitikinę, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas daugiausiai gali būti mokama už trejus darbo metus. Tačiau, pasak teisininkų, reglamentavimas tokios taisyklės nenumato.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresniosios teisininkės Sandros Mickienės, dėl šio klaidingo įsitikinimo neretai darbuotojams, nutraukus su jais darbo sutartis, kompensacijos paskaičiuojamos neteisingai, o darbdaviams kyla teisinių ginčų rizika. „Šis požiūris vis dar labai paplitęs rinkoje, dėl to, skaičiuojant kompensacijas už nepanaudotas kasmetines atostogas, daroma nemažai klaidų“, – pastebi ji.

Anot teisininkės, Darbo kodeksas neįtvirtina taisyklės, jog, nutraukiant darbo sutartį, kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas daugiausiai gali būti mokama už 3 metus. Įstatymas nustato ne kompensacijos laikotarpio ribojimą, o sąlygas, kada darbuotojas praranda teisę pasinaudoti visomis ar dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas, nutraukus darbo sutartį). Todėl kiekvienu atveju darbdavys privalo individualiai įvertinti konkretaus darbuotojo situaciją ir, vadovaudamasis teisės aktuose įtvirtintomis taisyklėmis, tiksliai apskaičiuoti jam priklausančią kompensaciją. Norint nustatyti, kada prarandama teisė pasinaudoti visomis ar dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas, nutraukus darbo sutartį), svarbu nustatyti šiuos pagrindinius dalykus: momentą, kada buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas,  kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės atostogas, pabaigą ir  atitinkamai nuo šių kalendorinių metų pabaigos skaičiuoti trejus metus.

Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas įsidarbino 2022-04-15, už laikotarpį nuo 2022-04-15 iki 2023-04-14 sukauptos kasmetinės atostogos turi būti vertinamos pagal minėtus kriterijus. Teisė į visos trukmės kasmetines atostogas įgyjama 2023-04-15, o kalendorinių metų, kuriais ši teisė įgyta, pabaiga yra 2023-12-31. Nuo šios datos skaičiuojamas trejų metų terminas baigiasi 2026-12-31 d., todėl teisė pasinaudoti 2022-04-15 – 2023-04-14 laikotarpiu sukauptomis atostogomis (arba gauti už jas kompensaciją, nutraukus darbo sutartį) būtų prarandama nuo 2027-01-01.

Atitinkamai, nutraukiant darbo sutartį su darbuotoju, visi jo darbo įmonėje laikotarpiai turi būti įvertinti tokia pačia tvarka – kiekvienam laikotarpiui atskirai nustatant minėtus momentus ir apskaičiuojant, kiek kasmetinių atostogų darbuotojas yra sukaupęs ir neišnaudojęs, už kurias turi būti mokama kompensacija (atostogas už antruosius darbo metus (2023-04-15–2024-04-14) darbuotojas prarastų 2028-01-01, už trečiuosius darbo metus – 2029-01-01 ir t. t.).

Įsivaizduokime hipotetinę situaciją, kad asmuo įsidarbino 2022-04-15 pagal standartinį 5 d. d. savaitės darbo laiko modelį ir niekada nėjo atostogų. Su juo darbo sutartis nutraukiama 2026-03-19. Pagal aukščiau įtvirtintas taisykles apskaičiavus sukauptas atostogas, gautume iš viso apie 79 nepanaudotų atostogų dienas:

2022-04-15 – 2023-04-14 – pilnos 20 dienų;

2023-04-15 – 2024-04-14 – pilnos 20 dienų;

2024-04-15 – 2025-04-14 – pilnos 20 dienų;

2025-04-15 – 2026-03-19 – apie 18,58 dienos.

Tokiam asmeniui kompensacija turėtų būti mokama ne už 60 darbo dienų, kaip dažnai įprasta manyti (įprastu atveju darbuotojui priklausančios atostogos – 20 d. d. per metus, tokiu atveju 3 x 20  = 60 d. d.), o už visas 79 sukauptas nepanaudotas atostogų dienas.

Kitas labai svarbus aspektas į kurį, pasak AVOCAD teisininkės, reikėtų atkreipti dėmesį, – bendroji taisyklė: teisė pasinaudoti visomis ar dalimi kasmetinių atostogų prarandama, suėjus aukščiau nurodytam trejų metų laikotarpiui, kuris skaičiuojamas kiekvieniems išdirbtiems metams atskirai. Tačiau yra viena reikšminga išimtis: jeigu darbuotojas faktiškai negalėjo pasinaudoti atostogomis dėl objektyvių priežasčių, ši teisė nėra prarandama ir kompensacija už nepanaudotas atostogas turi būti mokama, nepaisant įprasto trejų metų termino.

Darbo kodeksas konkrečiai nenustato, kokios priežastys laikomos objektyviomis, jei darbuotojas faktiškai negalėjo išeiti atostogų, taip pat neapibrėžia termino, per kurį tokios atostogos turėtų būti panaudotos, pasibaigus objektyvioms priežastims. Praktikoje tokios aplinkybės gali būti, pavyzdžiui, laikinas nedarbingumas, vaiko priežiūros atostogos, karantinas ar ekstremaliosios situacijos, taip pat darbdavio veiksmai, dėl kurių darbuotojas negalėjo išeiti kasmetinių atostogų. Kadangi darbo teisėje galioja dispozityvumo principas, kiekviena situacija turėtų būti vertinama individualiai: turėtų būti sprendžiama, ar pratęsti terminą sukauptoms atostogoms panaudoti, ar laikyti šį terminą pasibaigusiu.

Dėl klaidingo įsitikinimo, kad kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas turi būti skaičiuojama maksimaliai už trejų metų laikotarpį, iki šiol darbovietėse pasitaiko netikslių kompensacijos už nepanaudotas atostogas skaičiavimų, kurie dažnai tampa ginčų tarp darbdavių ir darbuotojų priežastimi. Dažnai ginčai susiję ir su atostogų dienų „nurašymo“ teisėtumu: darbuotojai teigia, kad darbdavys neteisėtai „nurašė“ atostogų dienas, nes faktiškai nebuvo sudarytos sąlygos jas išnaudoti. Taip pat pasitaiko atvejų, kai atostogų dienos nėra „nurašomos“ pamečiui, tačiau, nutraukiant darbo sutartį, jos staiga „nubraukiamos“ atleidimo dieną, kas lemia papildomus ginčus.

Ką svarbu žinoti sprendžiant tokius ginčus?

Pirma, Darbo kodekse nustatytas terminas, kada prarandama teisė į atostogas, yra imperatyvus – jo negalima keisti susitarimu ar darbdavio sprendimu. Vienintelė išimtis taikoma, kai darbuotojas faktiškai negalėjo pasinaudoti atostogomis – tokiu atveju jos „nenurašomos“.

Antra, kilus ginčui, darbdavys turi įrodyti, kad darbuotojui buvo sudarytos realios galimybės atostogauti (jis buvo raginamas išeiti atostogų, atostogos buvo suplanuotos pagal atostogų eilę, tačiau darbuotojas jų atsisakė ir pan.), o darbuotojas – kad dėl objektyvių priežasčių tokių galimybių neturėjo (prašymai dėl atostogų suteikimo netenkinti, atostogos atšauktos, nebuvo pavadavimo galimybės, darbo pobūdis ar funkcijų apimtis neleido išeiti atostogų ir kt.). Kiekviena šalis turi pateikti tai patvirtinančius dokumentus.

Trečia, nepanaudotos atostogos neturėtų būti „nurašomos“ atleidimo dieną. Tai turi būti daroma nuosekliai, paprastai kasmet, informuojant darbuotojus apie jų sukauptas dienas, kad būtų išvengta netikėtumų ir ginčų.

Sandra Mickienė dėmesį atkreipia į tai, kad sprendimus dėl atostogų „nurašymo“ priima ne buhalteris, o vadovas ar kitas atsakingas asmuo. „Buhalteris negali savarankiškai „nubraukti“ atostogų dienų, nes kiekvieno darbuotojo situacija yra individuali ir reikalauja vertinimo (buhalteris negali pats nustatyti, ar darbuotojas turėjo galimybę išeiti atostogų ar dėl objektyvių priežasčių negalėjo, todėl negali spręsti, ar dienos turi būti „nurašomos“, ar suteikiamas papildomas terminas jas panaudoti). Be to, buhalteriniai įrašai gali būti atliekami, tik turint tai pagrindžiantį dokumentą. Todėl atostogų „nurašymas“ turi būti įforminamas vadovo sprendimu – tik tuomet buhalteris gali atlikti atitinkamus veiksmus“, – pabrėžia teisininkė.

Darbo kodeksas nenumato detalių procedūrų, kaip turi būti „nurašomos“ nepanaudotos kasmetinės atostogos (DK neapibrėžia, ar tokie „nurašymai“ turi būti įforminami vadovo įsakymu ar kitu sprendimu, nenustato, per kokį laikotarpį darbuotojas turi galimybę panaudoti sukauptas atostogas, kuriomis dėl objektyvių priežasčių negalėjo pasinaudoti numatytu terminu). „Rekomenduojama, kad kiekvienoje įmonėje būtų nustatyta vidinė tvarka, reguliuojanti atostogų dienų „nurašymą“, arba kad atitinkamos nuostatos būtų įtrauktos į įmonės darbo tvarkos taisykles“, – pataria AVOCAD teisininkė.

Tokiame dokumente turėtų būti aiškiai nustatyta, kaip ir kada „nurašomos“ nepanaudotos atostogos, kokiais pagrindais atliekami buhalteriniai įrašai ir kokiais atvejais darbuotojams suteikiamas papildomas laikas jomis pasinaudoti. Taip pat galima numatyti darbuotojų pareigą eiti atostogų bei sprendimus piktnaudžiavimo atvejams (kai darbuotojas savavališkai nesinaudoja privalomos nepertraukiamos trukmės kasmetinėmis atostogomis). Tokia tvarka padeda efektyviai valdyti atostogų procesą, užtikrina skaidrumą ir leidžia išvengti ginčų.

Apibendrindama Sandra Mickienė dar kartą pažymi, kad klaidinga nuomonė, jog kompensacija už nepanaudotas atostogas skaičiuojama maksimaliai už trejus metus, dažnai lemia neteisingus skaičiavimus ir ginčus. Iš tiesų Darbo kodeksas tokio ribojimo nenumato – kompensacija priklauso nuo faktiškai sukauptų ir nepanaudotų atostogų dienų, vertinant kiekvienus metus atskirai. Teisė neprarandama, jei darbuotojas dėl objektyvių priežasčių negalėjo atostogauti. Todėl svarbu aiškiai dokumentuoti procesus, laiku „nurašyti“ atostogas ir užtikrinti, kad darbuotojai realiai galėtų jomis pasinaudoti.

 

Naudota žemės ūkio technika su paslėptais defektais: ar ūkininkas turi teisę reikšti pretenzijas pardavėjui? 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Lietuvoje populiaru bylinėtis su naudotų automobilių pardavėjais, kurie pardavė automobilį su paslėptais trūkumais. Tačiau naudotos žemės ūkio technikos pardavėjai pretenzijų iš ūkininkų sulaukia ženkliai rečiau, nors tokia įranga taip pat yra linkusi gesti. Kokie teisiniai ir praktiniai veiksniai lemia šį skirtumą, paaiškina advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Pasak jo, ūkininkai išties dažnai susiduria su nesąžiningais pardavėjais, tačiau retas, kuris ieško teisybės. “Žemės ūkio technika  neretai parduodama su paslėptais trūkumais, tačiau jokių veiksmų pirkėjai nesiima, nes mano, kad perka panaudotą įrangą ir turi patys prisiimti visą riziką dėl jos trūkumų“, – pažymi teisininkas.

Lietuvoje galiojantys teisės aktai nustato bendrą taisyklę – pardavėjas turi pareigą garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs.

Pasak advokato, pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas”, – pabrėžia  Mantas Baigys.

Taigi, žemės ūkio technikai, kaip ir automobiliams, taikomas toks pats teisinis reguliavimas ir ūkininkai turi tokias pačias teises ginti savo interesus jeigu buvo įsigyta žemės ūkio technika su paslėptais trūkumais ir jos nėra įmanoma naudoti pagal tiesioginę paskirtį.

Per kokį terminą galima reikšti pretenzijas pardavėjui?

Kai nenustatytas daikto kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, tai pirkėjas reikalavimus dėl daikto trūkumų gali pareikšti per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ilgesnio termino, tokios pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

Ko galima reikalauti iš pardavėjo?

Ūkininkas gali reikalauti iš pardavėjo: 1) nemokamai pašalinti daikto trūkumus (pataisyti daiktą); 2) nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 3) atitinkamai sumažinti kainą; 4) pirkėjas taip pat turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą.

Advokatas Mantas Baigys taip pat pažymi, kad kiekvienu atveju reikia pirmiausiai įvertinti gedimo priežastis, jų šalinimo kainą ir kitas aplinkybes ir tik tada spręsti, kuris teisės gynimo būdas yra pats efektyviausias ir teisingiausias.

Ką reikia įrodyti ūkininkui įsigijus nekokybišką žemės ūkio techniką?

Ūkininkas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus.

“Kilus įtarimui dėl paslėptų trūkumų – rekomenduotina iš karto kreiptis į servisus ar specialistus, kurie gali įvertinti gedimo priežastį ir tai fiksuoti rašytiniame dokumente”, – pataria teisininkas.

Tuo tarpu, pardavėjas gali išvengti atsakomybės, jeigu jis įrodys, kad daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, jog pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos.

Ar ūkininkas gali atgauti ir kitas išlaidas susijusias su nekokybiška žemės ūkio technika?

Pirkėjo patirtos išlaidos– teisinės išlaidos transportavimo kaštai, eksperto samdymo išlaidos ir kt. kvalifikuojamos kaip nuostoliai ir gali būti atlyginami bendra tvarka, įrodžius visas civilinės atsakomybės sąlygas.

“Bendra rekomendacija, visas patirtas išlaidas fiksuoti rašytiniais įrodymais (pvz. sąskaitomis), kad kilus ginčui jas būtų galima įrodyti teisme”, – sako M. Baigys.

Ūkininkai turi tokias pačias teises ir galimybes ginti savo pažeistas teises įsigijus nekokybišką žemės ūkio techniką ir dažnu atveju tampa tik situacijos įkaitais, kai pasikliauna tik tų pačių pardavėjų įtikinėjimais, kad ūkininkams teisės aktai nenumato jokių teisės gynimo būdu, todėl visais atvejais rekomenduojama pasikonsultuoti su šios srities profesionalais.

 

Teismas išaiškino, kada darbuotojo tyla santykiuose su darbdaviu tampa sutikimu 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Kai darbuotojas susitaria dėl darbo užmokesčio, tačiau keletą mėnesių gauna jį mažesnį bei nieko nesako darbdaviui, manydamas, kad tai laikini nesklandumai ar įmonei sunkesnis laikotarpis, vėliau reiškiant dėl to pretenziją gali kilti rimtų nesklandumų.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatės Viktorijos Dubovskienės, naujausia teismų praktika siunčia labai svarbią ir aiškią žinią – darbo santykiuose tylėjimas gali būti suprastas kaip sutikimas, o savavališkas sprendimas nebevykdyti pareigų – kaip šiurkštus pažeidimas.

Mažesnis atlyginimas: kada darbuotojo laukimas tampa sutikimu?

Byloje buvo nagrinėjama situacija, kai darbuotojui buvo sutartas konkretus darbo užmokestis, tačiau vėliau faktiškai mokamos sumos sumažėjo. Darbuotojas tvirtino, kad tai – neišmokėta atlyginimo dalis, todėl jis turėjo teisę nutraukti sutartį ir reikalauti susidariusios nepriemokos. Darbdavys laikė priešingai – kad dėl atlygio mažinimo buvo susitarta, o darbuotojas ilgą laiką jokių pretenzijų nereiškė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akcentavo esminę taisyklę: jei darbuotojas mano, kad jo darbo sutarties sąlygos pakeistos neteisėtai, jis turi veikti aktyviai. Įstatymas numato terminą, per kurį galima ginčyti galimai pažeistas teises. Jei per šį laiką ginčas neiniciuojamas, laikoma, kad darbuotojas sutiko dirbti pakeistomis sąlygomis.

Pasak advokatės, šioje byloje darbuotojas atlygio sumažėjimą galėjo pastebėti gavęs pirmuosius mažesnius mokėjimus. Vis dėlto jis toliau dirbo, atlyginimą priėmė ir oficialaus ginčo ilgą laiką nepradėjo. Tik vėliau, konfliktui paaštrėjus, buvo pareikalauta priteisti reikšmingą sumą už visą laikotarpį. Teismas konstatavo, kad tokio „sukaupto“ reikalavimo pagrindo nėra, nes darbuotojas laiku nepasinaudojo savo teise ginčyti situaciją.

Aptardama naujausią Kasacinio teismo išaiškinimą, Viktorija Dobovskienė atkreipia dėmesį į tai, kad darbo teisė saugo darbuotoją, tačiau ji taip pat remiasi teisinio apibrėžtumo principu. „Jei žmogus mėnesių mėnesius priima mažesnį atlyginimą ir nereaguoja, teismas gali vertinti, kad jis su tokia situacija sutiko. Laukimas iš geros valios gali tapti teisine rizika“, – įspėja ji.

Neatvykimas į darbą – šiurkštus pažeidimas

Ne mažiau svarbi  minėtos bylos dalis – dėl atleidimo už neatvykimą į darbą. Darbuotojas, manydamas, kad jo pareiškimas nutraukti sutartį jau sukėlė pasekmes, į darbą beveik du mėnesius nevyko. Tuo tarpu darbdavys aiškiai informavo, kad su tokiu nutraukimu nesutinka ir laiko darbo sutartį galiojančia.

Teismas tokį elgesį įvertino kaip tęstinį ir sąmoningą pareigų nevykdymą. Pabrėžta, kad jei darbo sutarties pasibaigimo pagrindas ginčijamas, darbuotojas negali vienašališkai nuspręsti, jog pareigų vykdyti nebereikia. Kol nėra teisinio aiškumo, pareiga dirbti išlieka.

„Ilgalaikis neatvykimas į darbą be pateisinamos priežasties buvo pripažintas šiurkščiu pažeidimu, o atleidimas – proporcinga priemone, ypač įvertinus darbdavio prarastą pasitikėjimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad net jei kyla diskusijų dėl tam tikrų procedūrinių detalių, tai savaime nepaneigia fakto, jog šiurkštus pažeidimas galėjo būti padarytas“, – pažymi Viktorija Dubovskienė.

AVOCAD advokatė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jei darbdavys aiškiai pasako, kad sutartis galioja, sprendimas tiesiog nebeateiti į darbą yra itin rizikingas. „Tokiu atveju saugiausias kelias – spręsti ginčą teisinėmis priemonėmis, o ne savavališkai nutraukti pareigų vykdymą,“-  teigia  teisininkė.

Pasak jos, ši nutartis primena dvi aiškias taisykles. Pirma – jei manote, kad jūsų atlyginimas ar kitos esminės sąlygos pakeistos neteisėtai, reaguokite nedelsdami. „Vėliau“ darbo teisėje dažnai reiškia „per vėlu“. Antra – jei kyla ginčas dėl darbo sutarties pasibaigimo, vienašališkas sprendimas nebevykdyti pareigų gali sukelti rimtų pasekmių.

Darbo santykiuose neveikimas taip pat turi kainą. Teismas dar kartą parodė: laimi ne tas, kuris tyliai kentėjo, o tas, kuris laiku ir tinkamai gynė savo teises.