Year: 2026

Naudota žemės ūkio technika su paslėptais defektais: ar ūkininkas turi teisę reikšti pretenzijas pardavėjui? 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Lietuvoje populiaru bylinėtis su naudotų automobilių pardavėjais, kurie pardavė automobilį su paslėptais trūkumais. Tačiau naudotos žemės ūkio technikos pardavėjai pretenzijų iš ūkininkų sulaukia ženkliai rečiau, nors tokia įranga taip pat yra linkusi gesti. Kokie teisiniai ir praktiniai veiksniai lemia šį skirtumą, paaiškina advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys.

Pasak jo, ūkininkai išties dažnai susiduria su nesąžiningais pardavėjais, tačiau retas, kuris ieško teisybės. “Žemės ūkio technika  neretai parduodama su paslėptais trūkumais, tačiau jokių veiksmų pirkėjai nesiima, nes mano, kad perka panaudotą įrangą ir turi patys prisiimti visą riziką dėl jos trūkumų“, – pažymi teisininkas.

Lietuvoje galiojantys teisės aktai nustato bendrą taisyklę – pardavėjas turi pareigą garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs.

Pasak advokato, pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas”, – pabrėžia  Mantas Baigys.

Taigi, žemės ūkio technikai, kaip ir automobiliams, taikomas toks pats teisinis reguliavimas ir ūkininkai turi tokias pačias teises ginti savo interesus jeigu buvo įsigyta žemės ūkio technika su paslėptais trūkumais ir jos nėra įmanoma naudoti pagal tiesioginę paskirtį.

Per kokį terminą galima reikšti pretenzijas pardavėjui?

Kai nenustatytas daikto kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, tai pirkėjas reikalavimus dėl daikto trūkumų gali pareikšti per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ilgesnio termino, tokios pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

Ko galima reikalauti iš pardavėjo?

Ūkininkas gali reikalauti iš pardavėjo: 1) nemokamai pašalinti daikto trūkumus (pataisyti daiktą); 2) nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 3) atitinkamai sumažinti kainą; 4) pirkėjas taip pat turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą.

Advokatas Mantas Baigys taip pat pažymi, kad kiekvienu atveju reikia pirmiausiai įvertinti gedimo priežastis, jų šalinimo kainą ir kitas aplinkybes ir tik tada spręsti, kuris teisės gynimo būdas yra pats efektyviausias ir teisingiausias.

Ką reikia įrodyti ūkininkui įsigijus nekokybišką žemės ūkio techniką?

Ūkininkas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus.

“Kilus įtarimui dėl paslėptų trūkumų – rekomenduotina iš karto kreiptis į servisus ar specialistus, kurie gali įvertinti gedimo priežastį ir tai fiksuoti rašytiniame dokumente”, – pataria teisininkas.

Tuo tarpu, pardavėjas gali išvengti atsakomybės, jeigu jis įrodys, kad daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, jog pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos.

Ar ūkininkas gali atgauti ir kitas išlaidas susijusias su nekokybiška žemės ūkio technika?

Pirkėjo patirtos išlaidos– teisinės išlaidos transportavimo kaštai, eksperto samdymo išlaidos ir kt. kvalifikuojamos kaip nuostoliai ir gali būti atlyginami bendra tvarka, įrodžius visas civilinės atsakomybės sąlygas.

“Bendra rekomendacija, visas patirtas išlaidas fiksuoti rašytiniais įrodymais (pvz. sąskaitomis), kad kilus ginčui jas būtų galima įrodyti teisme”, – sako M. Baigys.

Ūkininkai turi tokias pačias teises ir galimybes ginti savo pažeistas teises įsigijus nekokybišką žemės ūkio techniką ir dažnu atveju tampa tik situacijos įkaitais, kai pasikliauna tik tų pačių pardavėjų įtikinėjimais, kad ūkininkams teisės aktai nenumato jokių teisės gynimo būdu, todėl visais atvejais rekomenduojama pasikonsultuoti su šios srities profesionalais.

 

Teismas išaiškino, kada darbuotojo tyla santykiuose su darbdaviu tampa sutikimu 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Kai darbuotojas susitaria dėl darbo užmokesčio, tačiau keletą mėnesių gauna jį mažesnį bei nieko nesako darbdaviui, manydamas, kad tai laikini nesklandumai ar įmonei sunkesnis laikotarpis, vėliau reiškiant dėl to pretenziją gali kilti rimtų nesklandumų.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatės Viktorijos Dubovskienės, naujausia teismų praktika siunčia labai svarbią ir aiškią žinią – darbo santykiuose tylėjimas gali būti suprastas kaip sutikimas, o savavališkas sprendimas nebevykdyti pareigų – kaip šiurkštus pažeidimas.

Mažesnis atlyginimas: kada darbuotojo laukimas tampa sutikimu?

Byloje buvo nagrinėjama situacija, kai darbuotojui buvo sutartas konkretus darbo užmokestis, tačiau vėliau faktiškai mokamos sumos sumažėjo. Darbuotojas tvirtino, kad tai – neišmokėta atlyginimo dalis, todėl jis turėjo teisę nutraukti sutartį ir reikalauti susidariusios nepriemokos. Darbdavys laikė priešingai – kad dėl atlygio mažinimo buvo susitarta, o darbuotojas ilgą laiką jokių pretenzijų nereiškė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akcentavo esminę taisyklę: jei darbuotojas mano, kad jo darbo sutarties sąlygos pakeistos neteisėtai, jis turi veikti aktyviai. Įstatymas numato terminą, per kurį galima ginčyti galimai pažeistas teises. Jei per šį laiką ginčas neiniciuojamas, laikoma, kad darbuotojas sutiko dirbti pakeistomis sąlygomis.

Pasak advokatės, šioje byloje darbuotojas atlygio sumažėjimą galėjo pastebėti gavęs pirmuosius mažesnius mokėjimus. Vis dėlto jis toliau dirbo, atlyginimą priėmė ir oficialaus ginčo ilgą laiką nepradėjo. Tik vėliau, konfliktui paaštrėjus, buvo pareikalauta priteisti reikšmingą sumą už visą laikotarpį. Teismas konstatavo, kad tokio „sukaupto“ reikalavimo pagrindo nėra, nes darbuotojas laiku nepasinaudojo savo teise ginčyti situaciją.

Aptardama naujausią Kasacinio teismo išaiškinimą, Viktorija Dobovskienė atkreipia dėmesį į tai, kad darbo teisė saugo darbuotoją, tačiau ji taip pat remiasi teisinio apibrėžtumo principu. „Jei žmogus mėnesių mėnesius priima mažesnį atlyginimą ir nereaguoja, teismas gali vertinti, kad jis su tokia situacija sutiko. Laukimas iš geros valios gali tapti teisine rizika“, – įspėja ji.

Neatvykimas į darbą – šiurkštus pažeidimas

Ne mažiau svarbi  minėtos bylos dalis – dėl atleidimo už neatvykimą į darbą. Darbuotojas, manydamas, kad jo pareiškimas nutraukti sutartį jau sukėlė pasekmes, į darbą beveik du mėnesius nevyko. Tuo tarpu darbdavys aiškiai informavo, kad su tokiu nutraukimu nesutinka ir laiko darbo sutartį galiojančia.

Teismas tokį elgesį įvertino kaip tęstinį ir sąmoningą pareigų nevykdymą. Pabrėžta, kad jei darbo sutarties pasibaigimo pagrindas ginčijamas, darbuotojas negali vienašališkai nuspręsti, jog pareigų vykdyti nebereikia. Kol nėra teisinio aiškumo, pareiga dirbti išlieka.

„Ilgalaikis neatvykimas į darbą be pateisinamos priežasties buvo pripažintas šiurkščiu pažeidimu, o atleidimas – proporcinga priemone, ypač įvertinus darbdavio prarastą pasitikėjimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad net jei kyla diskusijų dėl tam tikrų procedūrinių detalių, tai savaime nepaneigia fakto, jog šiurkštus pažeidimas galėjo būti padarytas“, – pažymi Viktorija Dubovskienė.

AVOCAD advokatė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jei darbdavys aiškiai pasako, kad sutartis galioja, sprendimas tiesiog nebeateiti į darbą yra itin rizikingas. „Tokiu atveju saugiausias kelias – spręsti ginčą teisinėmis priemonėmis, o ne savavališkai nutraukti pareigų vykdymą,“-  teigia  teisininkė.

Pasak jos, ši nutartis primena dvi aiškias taisykles. Pirma – jei manote, kad jūsų atlyginimas ar kitos esminės sąlygos pakeistos neteisėtai, reaguokite nedelsdami. „Vėliau“ darbo teisėje dažnai reiškia „per vėlu“. Antra – jei kyla ginčas dėl darbo sutarties pasibaigimo, vienašališkas sprendimas nebevykdyti pareigų gali sukelti rimtų pasekmių.

Darbo santykiuose neveikimas taip pat turi kainą. Teismas dar kartą parodė: laimi ne tas, kuris tyliai kentėjo, o tas, kuris laiku ir tinkamai gynė savo teises.

Kada sutarties nutraukimas tampa ginču: ką būtina žinoti prieš priimant sprendimą?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Vienašalis sutarties nutraukimas – gali atrodyti kaip greitas būdas sustabdyti nuostolingą projektą, atsisakyti nepatikimo partnerio ar persiorientuoti į palankesnes sąlygas. Tačiau šis veiksmas praktikoje viena dažniausių priežasčių, kodėl verslo partneriai atsiduria teisme.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkės Karolinos Briliūtės, net ir tada, kai sutartyje aiškiai įtvirtinta nutraukimo galimybė, ginčo atveju ji tampa sudėtingu teisiniu klausimu. Dažnai viena šalis yra įsitikinusi, kad turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą nutraukti sutartį, o kita – kad toks pagrindas neegzistavo arba buvo tik formalus. Būtent todėl, anot teisininkės, vienašalis nutraukimas neretai virsta finansine ir reputacine rizika.

Teismų praktikoje laikomasi aiškios krypties – pirmiausia turi būti saugoma sutartis, o ne ieškoma galimybių ją nutraukti. Nutraukimas vertinamas kaip kraštutinė priemonė, taikoma tik tada, kai iš esmės nebėra galimybės išsaugoti sutartinių santykių. Kaip pažymi Karolina Briliūtė, vienašalis sutarties nutraukimas nėra laisvas pasitraukimas iš nepatogaus verslo sprendimo. Net ir sutartyje numatyta nutraukimo teisė teisme bus vertinama griežtai – svarbiausia, ar egzistavo realus ir pakankamas pagrindas tokį sprendimą priimti. Tai reiškia, kad nutraukusi šalis visais atvejais turės įrodyti, jog jos sprendimas buvo pagrįstas faktais, o ne vien siekiu atsitraukti nuo prisiimtų įsipareigojimų.

Mažiausiai ginčų kyla tada, kai sutartyje nutraukimo sąlygos suformuluotos aiškiai, konkrečiai ir objektyviai. Pavyzdžiui, numatytas konkretus terminas, kurį praleidus atsiranda teisė nutraukti sutartį, aiškiai įvardyta nesumokėta suma ar apibrėžta darbų apimtis, kurios neatlikus atsiranda nutraukimo galimybė. Kuo sąlygos abstraktesnės, tuo daugiau lieka erdvės jų interpretacijai ir tikrųjų šalių ketinimų aiškinimui. „Aiškumas sutartyje veikia kaip prevencija. Kuo daugiau konkretumo, tuo mažesnė rizika, kad ginčo atveju sąlygos bus aiškinamos kitaip, nei tikėjosi šalys“, – akcentuoja K. Briliūtė.

Svarbu suprasti, kad net ir sutartyje numatyta nutraukimo galimybė nėra absoliuti. Teismas vertins ne tik tai, ar buvo formaliai įvykdytos nutraukimo sąlygos, bet ir ar toks sprendimas yra sąžiningas bei proporcingas kitos šalies interesų atžvilgiu. Nutraukimas neturėtų sukelti neproporcingai didelės žalos kitai šaliai, palyginti su nutraukiančios šalies interesais. Jei nutraukimas iš esmės iškreipia šalių interesų pusiausvyrą, jis gali būti pripažintas nepagrįstu.

Kalbant apie nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo, vien formalus nuostatų pažeidimas paprastai nėra pakankamas. Vertinama, koks skirtumas tarp to, kas buvo pažadėta, ir to, kas faktiškai įvykdyta, ar pažeidimas sukėlė realias ir reikšmingas neigiamas pasekmes, ar pažeidimas padarytas tyčia ar dėl didelio neatsargumo, ar galima pagrįstai tikėtis, kad sutartis ateityje bus tinkamai vykdoma. „Teismui svarbi ne formali klaida, o realios pasekmės. Jei žala nereikšminga arba jos nėra, tikimybė, kad pažeidimas bus laikomas esminiu, gerokai mažėja“, – pabrėžia K. Briliūtė.

Todėl prieš inicijuojant vienašalį sutarties nutraukimą būtina įsivertinti, ar ginčo atveju bus galima pagrįsti kiekvieną sprendimo elementą. Nepagrįstas nutraukimas gali lemti pareigą atlyginti kitos šalies nuostolius, padengti bylinėjimosi išlaidas ir sukelti papildomą verslo riziką.

„Nutraukti sutartį galima, tačiau svarbiausia – turėti ne tik teisę tai padaryti, bet ir pakankamą, realiais faktais pagrįstą argumentą“, – akcentuoja AVOCAD teisininkė.

Epsteino byla viešojoje erdvėje: kada komentaras Lietuvoje gali tapti teisinės atsakomybės pradžia?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje netyla diskusijos apie Jeffrey Epstein’o bylą ir su ja siejamus asmenis. Socialiniai tinklai užsipildė komentarais, emocingomis reakcijomis, vertinimais ir interpretacijomis, kurios dažnai peržengia paprastos nuomonės ribas. Vis dėlto tai, kas daugeliui atrodo kaip spontaniškas pasisakymas internete, teisiniu požiūriu gali turėti labai konkrečių ir realių pasekmių.

Diskusijų bangą dar labiau sustiprino tai, kad JAV Teisingumo departamentas, vykdydamas teismo įpareigojimą, paviešino su byla susijusius dokumentus. Nors pats paviešinimas buvo grindžiamas teisiniu pagrindu, tai savaime nereiškia, kad visa juose esanti informacija gali būti laisvai ir be atsakomybės naudojama tolesnėje viešojoje komunikacijoje. Pasak teisininkų, praktikoje vis dažniau kyla klausimų dėl tariamo duomenų nuasmeninimo – formaliai paslėpti vardai ar pavardės nebūtinai reiškia, kad asmuo nebegali būti identifikuotas, vertinant visą pateiktą kontekstą ir papildomas aplinkybes.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato ir asmens duomenų apsaugos teisės eksperto Manto Baigio, viešoji diskusija apie rezonansines bylas atskleidžia, kad visuomenė vis dar nepakankamai suvokia, kur baigiasi saviraiškos laisvė ir prasideda teisinė atsakomybė.

Advokato teigimu, vienas dažniausiai ignoruojamų aspektų – komentarai socialiniuose tinkluose. “Emocijų vedami žmonės neretai rašo teiginius, kurie gali būti vertinami ne tik kaip įžeidžiantys ar žeminantys asmens garbę ir orumą, bet ir kaip turintys nusikalstamos veikos požymių. Grasinimai susidoroti, smurto pateisinimas ar raginimai smurtauti, net jei išsakyti perkeltine prasme, gali tapti pagrindu ikiteisminiam tyrimui. Svarbu suprasti, kad socialiniai tinklai teisiškai laikomi vieša erdve, o juose parašyti žodžiai vertinami taip pat rimtai, kaip ir pasakyti viešai ar paskelbti žiniasklaidoje”, – teigia advokatas.

Ne mažiau reikšmingas klausimas yra asmens duomenų apsauga. Viešumoje pasirodžiusi informacija, net jei ji jau buvo paskelbta užsienio žiniasklaidoje ar teismo dokumentuose, savaime netampa laisvai naudojama. Viešai prieinami duomenys ir toliau laikomi asmens duomenimis. Jų rinkimas, sisteminimas, pakartotinis viešinimas ar platinimas socialiniuose tinkluose turi turėti aiškų teisinį pagrindą. “Tai galioja ne tik privatiems asmenims, bet ir žurnalistams, nuomonės formuotojams bei turinio kūrėjams”, – įspėja M.Baigys.

Praktikoje vis dažniau susiduriama su vadinamuoju antriniu informacijos panaudojimu – kai viešai paskelbti duomenys perkelti į komentarus, straipsnius ar socialinių tinklų įrašus, papildomi asmeninėmis interpretacijomis ar emociniais vertinimais. Advokato teigimu, kiekvienas, kuris tokią informaciją platina toliau, prisiima savarankišką teisinę atsakomybę, nepriklausomai nuo to, kas buvo pirminis informacijos šaltinis. Tai reiškia, kad asmuo gali tapti atsakovu civilinėje byloje Lietuvos teisme pagal nukentėjusio asmens ieškinį, o tam tikrais atvejais – susidurti ir su sankcijomis už Bendrojo duomenų apsaugos reglamento pažeidimus.

Trečiasis, dažnai nuvertinamas aspektas – teisė į privatų gyvenimą. Epstein’o byla atvėrė daugybę detalių apie konkrečių asmenų asmeninius santykius, gyvenimo būdą ir aplinkybes, kurios nebūtinai yra tiesiogiai susijusios su teisine bylos esme. Bandant, vedini smalsumo, „atkasti dar daugiau“ ir viešinti papildomas privataus gyvenimo detales, labai lengva peržengti leistinas ribas. Net ir rezonansinėje byloje figūruojantis asmuo nepraranda teisės į privatų gyvenimą, o šios teisės pažeidimas tam tikrais atvejais gali lemti ir baudžiamąją atsakomybę.

Vertinant tokių publikacijų teisėtumą, kuriose gausu daug įvairios informacijos apie asmenis – tokia informacija negali būti skleidžiama vien siekiant patenkinti visuomenės smalsumą ar sukurti sensaciją.

Pasak AVOCAD advokato, ši pareiga taikoma ne tik pavieniams socialinių tinklų vartotojams, bet ir žurnalistams bei žiniasklaidos priemonėms. Profesinė veikla, spaudos laisvė ar informacijos sklaida visuomenei neatleidžia nuo pareigos nuolat vertinti, ar skelbiama informacija iš tiesų tarnauja visuomenės interesui, ar ji nepažeidžia asmens teisės į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugos reikalavimų.Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad informacijos apie asmenį skelbimas neturi tarnauti vien klikų generavimui ar auditorijos smalsumui patenkinti.

Apibendrindamas Mantas Baigys pabrėžia, kad internetas dažnai sukuria klaidingą saugumo ir neformalumo iliuziją. Tačiau teisine prasme tai yra ta pati vieša erdvė, kurioje galioja tie patys įstatymai ir atsakomybės principai kaip ir realiame gyvenime. Domėtis aktualiomis bylomis ir jas aptarti galima, tačiau tai turėtų būti daroma atsakingai, suvokiant, kad kiekvienas viešas žodis gali turėti teisinių pasekmių. Teisinė atsakomybė internete nėra teorinė – ji reali, apčiuopiama ir vis dažniau taikoma praktikoje.

 

Teismas – ne dokumentų sandėlis, įrodinėjimo ribos egzistuoja 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Civilinis procesas grindžiamas aiškia logika: teismas nagrinėja tik tuos įrodymus, kurie turi reikšmės konkrečiam ginčui. Civilinio proceso kodeksas nustato, kad priimtini tik tie įrodymai, kurie patvirtina arba paneigia bylai reikšmingas aplinkybes. Iš pirmo žvilgsnio – paprasta ir racionali taisyklė. Tačiau praktikoje neretai nutinka priešingai – bylos esmė ima skęsti dokumentų gausoje, o įrodinėjimo procesas virsta sudėtingu procesiniu labirintu. Kaip pastebi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis, būtent šiame etape dažniausiai išryškėja įrodinėjimo ribų problematika.

„Įrodymai civilinėje byloje nėra bet kokia informacija. Tai – tik duomenys apie aplinkybes, sudarančias įrodinėjimo dalyką. Pastarasis apima juridinius faktus, su kuriais teisės aktai sieja ginčijamo teisinio santykio atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą, taip pat faktus, kuriais grindžiami šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitas aplinkybes, būtinas materialiosios teisės normoms taikyti“, – cituodamas kasacinio teismo praktiką pažymi advokatas. Pasak  Dainiaus Antanaičio, įrodinėjimas civiliniame procese nėra informacijos kaupimo ar archyvavimo procesas. „Jo paskirtis – padėti teismui nustatyti konkrečias, teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, nuo kurių priklauso teisingo sprendimo priėmimas“, – teigia AVOCAD advokatas.

Kiekvienoje civilinėje byloje įrodinėjimo dalykas priklauso nuo to, kokią teisę ar teisėtą interesą pareiškėjas gina. Skolos bylose įrodinėjamas prievolės egzistavimas ir jos neįvykdymas, žalos atlyginimo bylose – neteisėti veiksmai, žalos faktas, priežastinis ryšys ir kaltė, sandorių ginčijimo bylose – sandorio negaliojimo pagrindai ir pan. Tai reiškia, kad į bylą turi būti priimami tik tie įrodymai, kurie logiškai gali patvirtinti arba paneigti būtent šias aplinkybes.

Pasak teisininko, praktikoje žemesnės instancijos teismuose susiduriama su skirtingais teisėjavimo stiliais. „Daugeliu atvejų teismai laikosi Civilinio proceso kodekso reikalavimų ir jau įrodymų priėmimo stadijoje padeda proceso šalims nepasiklysti, motyvuotai atsisakydami priimti su ginču nesusijusią medžiagą. Tačiau pasitaiko ir atvejų, kai į bylą priimami dokumentai ar kita informacija, kuri nei visuma, nei atskiromis dalimis neturi jokio loginio ryšio su įrodinėjimo dalyku“, – pastebi advokatas. Tokiais atvejais byla tampa perkrauta didelės apimties medžiaga, neturinčia jokios pridėtinės vertės teisingam ginčo išsprendimui. Dėl to teismas, ir taip susiduriantis su dideliu darbo krūviu, priverstas laiką skirti dokumentų, nesusijusių su byla, analizei.

„Kai procesas virsta informacijos sandėliavimu, o ne tikslingu faktų vertinimu, nukenčia proceso operatyvumas ir dėl to teisingumo bylos šalys priverstos laukti nepagrįstai ilgai“, – pažymi advokatas D. Antanaitis.

Papildomų iššūkių kyla ir tuomet, kai teismas, vienos šalies prašymu, išreikalauja dokumentus iš kitos bylos šalies. Šis instrumentas yra itin svarbus tais atvejais, kai viena šalis objektyviai negali gauti reikšmingo įrodymo, kurį turi kita šalis. Tačiau praktika rodo, kad kartais šia procesine priemone bandoma naudotis ne pagal paskirtį.

Pasitaiko situacijų, kai prašymai išreikalauti dokumentus grindžiami ne siekiu įrodyti konkrečias ginčo aplinkybes, o noru gauti informaciją, kuri galėtų tapti pagrindu naujam ginčui ar leistų susipažinti su duomenimis, kurių teisėtais būdais gauti nepavyktų. Tokiais atvejais, jei teismas nepakankamai kritiškai vertina prašymo sąsają su įrodinėjimo dalyku, jis gali netiesiogiai prisidėti prie nesąžiningo proceso naudojimo.

„Teismas neturėtų tapti priemone žvalgybai ar hipotetinių prielaidų tikrinimui. Civilinis procesas skirtas spręsti jau kilusį teisinį ginčą, o ne sudaryti sąlygas rinkti informaciją galimiems ateities ieškiniams“, – akcentuoja D. Antanaitis.

Būtent tokią poziciją nuosekliai palaiko ir aukštesnės instancijos teismai. Apeliacinė praktika aiškiai suformulavusi, kad dokumentai išreikalaujami tik tuomet, kai nustatoma jų tiesioginė sąsaja su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku. Jei ieškinys pateikiamas vien tam, kad būtų patikrinta, ar teisės apskritai galėjo būti pažeistos, tokia procesinė elgsena laikoma ydinga. Teismas nėra institucija, skirta duomenims rinkti ar spėjimams tikrinti – jo paskirtis yra atkurti pažeistą teisinę pusiausvyrą ir išspręsti realų ginčą.

Ši praktika dar kartą primena, kad Civilinio proceso kodekso nuostatos dėl įrodymų priimtinumo nėra formalumas. Tai esminė procesinė garantija, sauganti tiek teismo, tiek proceso šalių interesus ir užtikrinanti, kad teisingumo paieškos nepasimestų įrodinėjimo labirintuose.

 

Nukentėjusiojo dalyvavimas administraciniame procese yra būtina sąlyga teisingam sprendimui 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Yra dalykų, kurie teisėje turėtų būti taip pat žinomi, kaip matematikoje du kart du. Vienas jų – nukentėjusiojo dalyvavimas administraciniame procese – būtina sąlyga teisingam sprendimui. Administracinių nusižengimų bylose neužtenka formaliai pripažinti nukentėjusiojo teises – jos turi būti realiai įgyvendinamos. Vien faktas, kad asmuo įvardytas nukentėjusiuoju, dar nereiškia, jog jis turėjo realią galimybę pasinaudoti jam suteiktomis procesinėmis teisėmis. Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko Domanto Velykio, teismų praktika aiškiai sako, kad jeigu nukentėjusysis neturi realios galimybės dalyvauti procese, toks bylos nagrinėjimas negali būti laikomas teisėtu.

Šią poziciją nuosekliai grindžia ne tik Administracinių nusižengimų kodekso nuostatos, bet ir  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai. Pasak teisininko, pirmiausiai būtina suprasti  nukentėjusiojo administraciniame procese sąvoką. Administracinių nusižengimų kodekse įtvirtinta, jog nukentėjusiuoju administracinio nusižengimo byloje yra laikomas fizinis asmuo, kuriam administraciniu nusižengimu padaryta fizinė, turtinė ar neturtinė žala, arba juridinis asmuo, kuriam administraciniu nusižengimu padaryta turtinė ar neturtinė žala. Pažymėtina, kad toks žalą patyręs asmuo nukentėjusiojo statusą administracinio nusižengimo tyrimo ar bylos nagrinėjimo metu įgyja, t. y. nukentėjusiuoju yra pripažįstamas, administracinį nusižengimą tiriančios ir nagrinėjančios institucijos protokolu ar nutarimu, arba teismo nutartimi.

Pasak Domanto Velykio, minėtame kodekse įtvirtintas ir labai svarbus nukentėjusiojo teisių procese sąrašas, į kurį, be kita ko, patenka teisė dalyvauti nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka ir duoti parodymus, pateikti bylai reikšmingus dokumentus ir daiktus, pareikšti prašymus ir nušalinimus, nustatyta tvarka skųsti priimtus procesinius sprendimus ir kt.

Būtent šių teisių pagrindu teisiniame reguliavime yra įtvirtintos ir labai svarbios teismo pareigos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad šios normos įpareigoja teismą pranešti nukentėjusiajam apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, taip pat apie priimtą procesinį sprendimą, tokiu būdu užtikrinant nukentėjusiojo teisę dalyvauti nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka ir duoti parodymus, nustatyta tvarka skųsti priimtą sprendimą bei įgyvendinti kitas jo teises.

Pasak AVOCAD teisininko, šių pareigų klausimu yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Jo suformuotoje praktikoje nuosekliai akcentuojamas proceso šalių lygybės principas, esantis sudėtine platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalimi. Šis principas reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą ir realią galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, jog ji nepatektų į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginti su oponentu. Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei viena iš šalių nebūtų informuota apie teismo posėdį taip, kad turėtų galimybę jame dalyvauti ir įgyvendinti savo nacionalinėje teisėje įtvirtintas teises, kai tuo metu kita šalis tomis teisėmis naudojasi veiksmingai.

Apibendrindamas šias teisinio reguliavimo nuostatas ir teismų praktiką, teisininkas Domantas Velykis primena, kad būtina sąlyga išnagrinėti administracinio nusižengimo bylą yra nukentėjusiojo (jeigu toks byloje yra) dalyvavimas teismo posėdyje arba bent jau tokio asmens žinojimas apie teismo posėdžio laiką ir vietą.

„Teismui šias pareigas pažeidus ir nepranešus nukentėjusiajam apie bylos nagrinėjimą, t. y. bylą išnagrinėjus nukentėjusiajam nedalyvaujant, kai jis nebuvo tinkamai informuotas apie posėdžio laiką ir vietą, kyla reikšmingos teisinės pasekmės, kurias aiškiai įvardija Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika“, – pastebi AVOCAD teisininkas.

Kaip pavyzdį jis pateikia bylą, kurioje buvo nagrinėjama situacija, kai automobilio vairuotojas, pažeidęs kelio ženklą „duoti kelią“, susidūrė su dviratininku ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Administracinį nusižengimą tiriančios institucijos nutarimu dviratininkas buvo pripažintas nukentėjusiuoju, tačiau apylinkės teismas, nagrinėdamas vairuotojo skundą, nukentėjusiojo apie posėdį neinformavo ir bylą išnagrinėjo jam nedalyvaujant. LAT konstatavo esminį ANK pažeidimą, kuris suvaržė nukentėjusiojo teisę būti išklausytam, ir panaikino apylinkės teismo nutartį, perduodamas bylą nagrinėti iš naujo.

Analogiška pozicija buvo suformuota ir kitoje byloje, kurioje vairuotojas kliudė pėsčiąjį ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Nors pėsčiasis buvo pripažintas nukentėjusiuoju, apylinkės teismas jo apie posėdį neinformavo ir nutraukė administracinę teiseną. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir šiuo atveju konstatavo, kad nebuvo užtikrintas tinkamas teismo procesas, nukentėjusiojo teisės buvo apribotos, o sprendimas – neteisėtas, todėl byla grąžinta nagrinėti iš naujo.

Taigi, pasak AVOCAD teisininko, ši praktika aiškiai parodo, kad administracinių nusižengimų bylose neužtenka formaliai pripažinti asmenį nukentėjusiuoju. Esminė yra reali galimybė dalyvauti procese, būti informuotam, išklausytam ir pasinaudoti įstatyme suteiktomis teisėmis. Priešingu atveju teismo sprendimas rizikuoja būti panaikintas kaip priimtas pažeidžiant pamatinius teisingo proceso principus.

Nutraukė preliminariąją sutartį ir pardavė brangiau? Teismas nurodė, kad vien netesybų nepakanka 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Įsivaizduokime situaciją, kuri šiandien nekilnojamojo turto rinkoje pasitaiko itin dažnai. Pirkėjas randa būstą, susitaria dėl kainos, pasirašo preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, sumoka avansą ir laukia, kol bus parengti dokumentai pagrindinei sutarčiai sudaryti. Šalys bendrauja, derina terminus, kartais net pratęsia susitarimus ar atlieka papildomus mokėjimus. Tačiau rinka keičiasi – kainos kyla, atsiranda kitas pirkėjas, pasirengęs mokėti daugiau. Tuomet viena šalis nutraukia ikisutartinius santykius, grąžina avansą, sumoka sutartyje numatytas netesybas ir mano, kad klausimas išspręstas. Tačiau ar tikrai?

Šią, iš pirmo žvilgsnio, gyvenimišką situaciją visai neseniai iš esmės įvertino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškiai pasakė: nutraukus ikisutartinius santykius, nuostolių atlyginimo klausimas negali būti sprendžiamas formaliai. Jis turi būti vertinamas pagal konkrečius ir aiškius kriterijus, o vien netesybų sumokėjimas nebūtinai reiškia atsakomybės pabaigą.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė pažymi, kad ši nutartis reikšminga tuo, jog teismas labai aiškiai atskyrė dvi situacijas – kada ikisutartinių santykių nutraukimas sukelia tik sutartines pasekmes ir kada jis perauga į pareigą atlyginti papildomus nuostolius.

„LAT iš esmės pasakė, kad pats ikisutartinių santykių nutraukimas dar nereiškia automatinės teisės į bet kokių nuostolių atlyginimą. Tačiau jeigu nutraukimas yra nesąžiningas ir kita šalis dėl to patiria realius nuostolius, jie turi būti atlyginami“, – sako advokatė.

Nagrinėtoje byloje teismas vertino situaciją, kai pardavėjas, sudaręs preliminariąją sutartį dėl turto pardavimo už 124 tūkst. eurų, jos neįvykdė ir vėliau tą patį turtą pardavė trečiajam asmeniui už 190 tūkst. eurų. Esminiu tapo ne pats sutarties nutraukimo faktas, o tai, kodėl jis įvyko ir kokias pasekmes sukėlė kitai šaliai. LAT nustatė, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta ne dėl objektyvių kliūčių, o dėl pardavėjo sprendimo pasinaudoti pasikeitusia rinkos situacija ir gauti didesnę ekonominę naudą.

„Šioje vietoje itin svarbūs kriterijai, kuriuos išryškino teismas – ar šalis elgėsi sąžiningai, ar ikisutartiniai santykiai faktiškai tęsėsi, ar kita šalis turėjo pagrįstą lūkestį sudaryti pagrindinę sutartį ir ar dėl nutraukimo ji patyrė realius nuostolius“, – pabrėžia Viktorija Dubovskienė.

LAT aiškiai pasisakė ir dėl nuostolių pobūdžio. Pirkėjas, veikdamas sąžiningai ir turėdamas galiojantį susitarimą, turėjo realią galimybę įsigyti turtą už sutartą kainą. Nutraukus preliminariąją sutartį ir išaugus rinkos kainoms, tokios galimybės jis neteko. Teismas pripažino, kad šis praradimas nėra hipotetinis – tai realūs ikisutartiniai nuostoliai, kurie turi būti atlyginami, jei yra tiesioginė nesąžiningo elgesio pasekmė.

„Ši nutartis svarbi dar ir tuo, kad ji labai aiškiai parodo – nuostoliai ikisutartiniuose santykiuose vertinami ne automatiškai, o per priežastinio ryšio, sąžiningumo ir realių pasekmių kriterijus. Jei viena šalis nutraukia susitarimą vien tam, kad gautų didesnę kainą, o kita dėl to objektyviai praranda galimybę įsigyti turtą, tokia gauta nauda gali tapti atlygintinais nuostoliais“, – akcentuoja AVOCAD advokatė.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra aiškus signalas rinkai, kad preliminariosios sutartys nėra „laikinos“ ar „be pasekmių“. Jos sukuria teisėtus lūkesčius, o jų nutraukimas turi būti vertinamas atsakingai. Kainų pokyčiai ar palankesnės rinkos sąlygos savaime nepateisina vienašališko pasitraukimo iš susitarimo, o nuostolių atlyginimo klausimas bus sprendžiamas ne formaliai, bet pagal realią šalių elgseną ir jos sukeltas pasekmes.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino: administracinės paskirties pastate paslaugų sutarties nutraukimas – ne vieno savininko sprendimas 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Administraciniame pastate veikiančiam verslui norint nutraukti bendrojo naudojimo objektų priežiūros paslaugų sutartį, dažnai atrodo, kad pakanka vieno sprendimo – sutartis neterminuota, apie nutraukimą pranešta, alternatyvus paslaugų teikėjas jau pasirinktas. Tačiau praktikoje toks sprendimas neretai atsiremia į kitų pastato patalpų savininkų valią: paslaugos teikiamos visam pastatui, bendras turtas nedalomas, o bendro sprendimo nėra. Būtent šią situaciją įvertinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad teisė nutraukti tokią sutartį nėra absoliuti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) civilinėje byloje priėmė naują svarbią nutartį ir konstatavo, kad administracinės paskirties pastato bendraturtis neturi teisės vienašališkai nutraukti bendrojo naudojimo objektų priežiūros paslaugų sutarties, jei nėra visų bendraturčių bendro sprendimo.

Pasak byloje šalį atstovavusio advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Manto Baigio, šis sprendimas primena labai svarbią taisyklę: teisė nutraukti paslaugų sutartį ne visais atvejais yra absoliuti, ypač kai sutartis susijusi su bendro turto priežiūra ir veikia visų bendraturčių interesus.

„Naujai suformuluota kasacinio teismo taisyklė parodo, kad asmens teisė nutraukti paslaugų sutartį negali būti įgyvendinama bet kokiomis aplinkybėmis“, – sako advokatas M. Baigys.

Byloje spręsta, ar administracinės paskirties pastate patalpų savininkas gali laikyti individualiai sudarytas neterminuotas priežiūros paslaugų sutartis nutrauktomis vienašališkai, jei nėra visų patalpų savininkų (bendraturčių) bendro sprendimo dėl administratoriaus pakeitimo ir sutartinių santykių užbaigimo.

LAT paliko galioti žemesnių instancijų teismų išvadas ir akcentavo, kad tokio pobūdžio santykiuose lemiamą reikšmę turi bendrosios dalinės nuosavybės specifika ir bendraturčių sprendimų priėmimo tvarka administracinės paskirties pastatuose.  Nutartyje išskirtini keli svarbūs akcentai:

  • Administracinės paskirties pastatuose (kai didžioji dalis ploto – negyvenamosios paskirties patalpos) sprendimai dėl bendro turto valdymo iš esmės siejami t. y. su bendraturčių susitarimu.
  • Nors CK leidžia nutraukti neterminuotą sutartį, ši norma turi būti taikoma įvertinus, ar įstatymas ar sutartis nenustato ribojimų. LAT pabrėžė, kad bendro turto administravimo – priežiūros santykiuose ribojimus lemia būtent bendraturčių veikimas „kaip vieno savininko“ santykiuose su trečiaisiais asmenimis.
  • Kai sutarties dalykas apima visų bendrojo naudojimo objektų priežiūrą (o ne atskirą dalį), o analogiškas sutartis yra sudarę visi bendraturčiai, tokie susitarimai turinio prasme gali būti vertinami kaip vienas bendras susitarimas, kurį keisti ar nutraukti galima tik bendru sprendimu.

Pasak žemesnių pakopų teismuose šioje byloje vieną iš šalių atstovavusios AVOCAD teisininkės Kamilės Šemeklytės, šis teismo išaiškinimas ypač svarbus komercinių ir administracinių pastatų patalpų savininkams ir administratoriams. Ypatingai tuomet, kai dalis savininkų nori keisti paslaugų teikėją, bet nėra vieningumo, kai paslaugos faktiškai teikiamos visam pastatui, todėl „atsijungimas“ gali turėti pasekmių kitiems; kuomet kyla klausimų, ar pakanka vienašalio pranešimo nutraukti sutartį.

„Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas šioje situacijoje orientuotas į interesų pusiausvyrą ir bendro turto priežiūros tęstinumą, kol bendraturčiai priima bendrą sprendimą ar nustato naudojimosi tvarką“, – komentuodama sprendimą pabrėžia teisininkė. Šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Lietuvos advokatas vadovaus tarptautinei CICERO advokatų lygai

Posted on by avocad_bxgv12hf

Advokatas Jonas Zaronskis, advokatų profesinės bendrijos AVOCAD įkūrėjas ir partneris, nuo šių metų pradžios pradėjo eiti „Cicero League of International Lawyers“ prezidento pareigas. Tai – reikšmingas tarptautinis įvertinimas tiek pačiam advokatui, tiek Lietuvos teisinei bendruomenei.

AVOCAD šios tarptautinės organizacijos nariais tapo dar 2014 metais. Nuo pat narystės pradžios J. Zaronskio įsitraukimas į organizacijos veiklą buvo nuoseklus, aktyvus ir kryptingas – gerokai peržengiantis formalaus dalyvavimo ribas. Per beveik dešimtmetį jis reikšmingai prisidėjo prie lygos augimo, narių tarpusavio ryšių stiprinimo, bendrų profesinių iniciatyvų ir tarptautinės bendruomenės kultūros kūrimo. 2023 metais J. Zaronskis buvo išrinktas į CICERO valdybą, kurioje dirba iki šiol ir tęs darbą naujoje – prezidento – pozicijoje.

Vienas svarbiausių etapų AVOCAD ir CICERO santykiuose buvo atranka tapti vieninteliais Lietuvos atstovais lygoje. Šis procesas išsiskyrė itin aukštais kokybės standartais: kontoros veiklą dvi pilnas dienas audito metu asmeniškai vertino tuometinis CICERO prezidentas Peter Munday, stebėjęs vidinius darbo procesus, komandos veikimą ir teikiamų teisinių paslaugų kokybę. Ši patirtis tapo aiškiu patvirtinimu, kad CICERO lygoje kokybė nėra deklaratyvi vertybė – tai kasdienėje veikloje taikomas standartas.

Šiandien ši organizacija vienija daugiau nei 45 tarptautiniu mastu pripažintas nepriklausomas advokatų kontoras, o jos narių bendruomenė grindžiama pasitikėjimu, profesionalumu ir asmeniniais ryšiais. J. Zaronskis pažįsta daugelį lygos narių ne tik profesiškai, bet ir asmeniškai – tai užtikrina greitą, tiesioginę ir itin aukštos kokybės teisinę pagalbą klientams visame pasaulyje.

Eidamas CICERO prezidento pareigas, Jonas Zaronskis yra atsakingas už strateginę lygos kryptį, valdybos darbo koordinavimą, narių bendradarbiavimo stiprinimą, naujų narių atrankos procesų priežiūrą, aukščiausių profesinių ir etikos standartų užtikrinimą bei lygos atstovavimą tarptautiniuose profesiniuose forumuose. Prezidentas taip pat atlieka svarbų vaidmenį stiprinant organizacijos matomumą, reputaciją ir ilgalaikę vertę jos nariams.

“Būti vieninteliais CICERO atstovais Lietuvoje ir po beveik 10 metų narystės bei tvirto, nuosekliai puoselėto ryšio priimti prezidento pareigas – didelė garbė ir atsakomybė ne tik man, bet ir visai mūsų komandai”, – pažymi advokatas.

Šis paskyrimas žymi svarbų etapą ne tik J. Zaronskio profesinėje veikloje, bet ir visos AVOCAD organizacijos kelyje. Tai dar kartą patvirtina nuoseklų AVOCAD siekį kurti tvarius tarptautinius ryšius, veikti globalioje teisinėje rinkoje ir laikytis aukščiausių profesinių standartų.

„Cicero League of International Lawyers“ buvo įkurta 2013 m. Jungtinėje Karalystėje kaip tarptautinių nepriklausomų advokatų kontorų tinklas, siekiantis sujungti aukštos kokybės teisines paslaugas teikiančias kontoras ir skatinti jų bendradarbiavimą visame pasaulyje.

 

Kas atsako už sniego valymą daugiabučiuose?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Lietuvoje atšalus orams pagaliau sugrįžo ir ilgai lauktas sniegas. Deja, kartu su galimybe džiaugtis žiemiškais vaizdais už lango, didelis sniego kiekis sukelia ir praktinių rūpesčių – nuo sniego valymo nuo namų stogų iki slidžių šaligatvių bei kiemų. Ypač aktualus tampa klausimas, kas privalo rūpintis sniego valymu daugiabučių namų teritorijose ir kas atsako už galimus incidentus.

Tokias situacijas komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas, atkreipdamas dėmesį į tai, kad atsakomybė dėl sniego valymo ir teritorijos priežiūros kyla ne „iš įpročio“, o tiesiogiai iš teisės aktų.

Civiliniame kodekse nurodyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Tai reiškia, kad butų savininkai atsako tik už tuos objektus, kurie jiems priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Šiuo atveju butų savininkams tenka pareiga rūpintis ir tuo žemės sklypo plotu, kuris įstatymų nustatyta tvarka yra priskirtas daugiabučiui gyvenamajam namui – t. y. kai žemės sklypas yra suformuotas ir perduotas namo savininkams valdyti.

Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia bendriją, sudaro jungtinės veiklos sutartį arba pasirenka bendrojo naudojimo objektų administratorių. Tačiau, kaip pabrėžia teisininkas, nepriklausomai nuo pasirinktos valdymo formos, pareiga rūpintis priskirtu žemės sklypu ir jo priežiūra – įskaitant sniego valymą – išlieka:

  • bendrijos pirmininkas atsako už bendrojo naudojimo žemės sklypo naudojimą ir tvarkymą pagal įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus;
  • bendrojo naudojimo objektų administratorius, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais pastatų, jų inžinerinių sistemų, potencialiai pavojingų įrenginių naudojimą ir priežiūrą, žemės sklypų priežiūrą, organizuoja namo techninę priežiūrą, bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais patalpų savininkų naudojamo ir  valdomo žemės sklypo priežiūrą;
  • jungtinės veiklos sutartimi siekiama nustatyti daugiabučio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu ir priežiūra.

Taigi, esminė taisyklė tokia: už švarų ir nukastą daugiabučio namo kiemą atsako žemės sklypo savininkas. Atitinkamai daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas (bendrija, jungtinės veiklos sutartimi veikiantys savininkai ar administratorius) privalo rūpintis tik tuo žemės sklypu, kuris yra jam priskirtas ir perduotas valdyti. Šią pareigą nustato ne tik Civilinis kodeksas, bet ir poįstatyminiai teisės aktai. Jeigu žemės sklypas daugiabučiui namui nėra priskirtas arba jis nėra perduotas valdyti butų savininkams, atsakomybė už jo priežiūrą tenka savivaldybei. Tokiu atveju būtent savivaldybė privalo organizuoti sniego valymą, slidumo mažinimą ir kitus teritorijos priežiūros darbus.

Kalbant apie daugiabučio namo stogo priežiūrą, situacija yra dar aiškesnė. Jei ant stogo kaupiasi sniegas ar formuojasi ledo varvekliai, galintys kelti pavojų praeivių sveikatai ar turtui, pareiga tuo rūpintis tenka pastato savininkui ar savininkams. Tai laikoma viena iš esminių statinio saugios eksploatacijos pareigų.

Statinių priežiūros reikalavimai yra detalizuoti statybos techniniame reglamente STR 1.07.03:2017 bei kituose teisės aktuose. Pavyzdžiui, šiame reglamente aiškiai nurodyta, kad turi būti užtikrinta, jog nesikauptų sniegas ir ledas prie statinio sienų, švieslangių, langų ir kitų vertikaliųjų atitvarų paviršių. Jeigu sniegas ar ledas vis dėlto susikaupia, jie turi būti pašalinti nuo pastato paviršiaus ne mažesniu kaip 2 metrų atstumu.

Be to, reglamentas įpareigoja periodiškai šalinti nuo statinio ir jo konstrukcijų susikaupusį sniegą, vandenį, dulkes ir kitokias sąnašas. Taip pat nustatyta pareiga reguliariai valyti dulkes, tepalus ir kitokius teršalus nuo šildymo, vėdinimo, vandentiekio, kanalizacijos bei kitų inžinerinių sistemų ir įrenginių, siekiant užtikrinti saugią ir tinkamą pastato eksploataciją. Nesirūpinant stogo priežiūra žiemos laikotarpiu ir neužtikrinant saugios aplinkos gali kilti civilinė atsakomybė jei dėl to padaroma žala kitam asmeniui ar turtui.

Civiliniame kodekse nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių ar kitokių konstrukcijų trūkumų ar sugriuvimo, privalo atlyginti šių objektų savininkas arba valdytojas, nebent būtų įrodyta, jog žala kilo dėl nenugalimos jėgos arba paties nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Valdytoju laikomas asmuo, kuris objektą turi savo žinioje ir kuriam yra pavesta jį eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti, nepriklausomai nuo to, ar jis formaliai laikomas savininku.

Teismų praktika nuosekliai patvirtina, kad vienas iš esminių statinių techninės priežiūros tikslų yra pareiga užtikrinti, jog prie pastato sienų, langų, švieslangių ir kitų vertikaliųjų paviršių nesikauptų sniegas ir ledas, o jiems susikaupus – būtų laiku pašalinti siekiant išvengti pavojaus žmonėms ir turtui. Sistemiškai vertindamas galiojantį teisinį reguliavimą, teismas pripažino, kad gyvenamojo namo administravimas apima ne tik ledo varveklių, bet ir sniego šalinimą nuo stogo, net jei tokia pareiga nėra tiesiogiai įvardyta atskiruose nuostatuose, nes ji kyla iš bendros pareigos užtikrinti saugų statinio ir jo konstrukcijų naudojimą, todėl namo administratorius laikytinas gyvenamojo namo valdytoju.

Konkrečioje byloje buvo nustatyta, kad administratorius netinkamai vykdė jam pavestas administravimo funkcijas, neužtikrino saugaus daugiabučio namo bendrųjų konstrukcijų naudojimo ir laiku nenuvalė sniego bei ledo. Dėl to nuo pastato stogo nukritęs sniegas su ledu apgadino gyventojos automobilį. Kadangi buvo įrodyti visi civilinės atsakomybės elementai, o atsakovas neįrodė aplinkybių, leidžiančių jį atleisti nuo atsakomybės, teismas priteisė nukentėjusiosios patirtą žalą. Reikia pabrėžti, kad automobilis stovėjo draudžiamoje ar akivaizdžiai pavojingoje vietoje, o žalos dydis byloje nebuvo ginčijamas. Dėl šių priežasčių sprendimas dėl žalos atlyginimo buvo laikytas pagrįstu.

Taigi, dėl nenukastų kelių ar nenudaužytų varveklių gyventojams reikėtų kreiptis į tą subjektą, kuris yra atsakingas už konkrečių objektų priežiūrą. Savivaldybė atsako už tuos daugiabučių namų kiemus, kuriuose nėra suformuoti žemės sklypai ir jų valdymas nėra perduotas daugiabučio namo savininkams. Jeigu žemės sklypas yra suformuotas ir perduotas namo savininkų valdymui, jį prižiūrėti privalo tas subjektas, per kurį butų savininkai įgyvendina savo teises – namo bendrija, jungtinės veiklos sutartimi veikiantys savininkai arba namo administratorius. O dėl namo stogų priežiūros visais atvejais reikėtų kreiptis į namo savininką.