Year: 2025

Preliminari sutartis: kaip išvengti nesąžiningo elgesio ir apsaugoti savo teises?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys atrodo kaip paprastas pirmasis žingsnis į sėkmingą sandorį, tačiau net ir mažos detalės, pasak teisininkų, gali tapti reikšmingo konflikto šaltiniu.

Ką daryti,  kai pardavėjas atsisako sudaryti pagrindinę sutartį? Kaip elgtis, kai avansas jau sumokėtas, o susitarimai neatitinka pirminių šalių lūkesčių? Kaip apsaugoti savo interesus? Į šiuos klausimus atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė.

Turite nekilnojamąjį turtą ir nusprendėte jį parduoti. Atsirado potencialus pirkėjas ir su juo sudarėte preliminariąja nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Sutartimi susitarėte datą, iki kada turi būti sudaroma pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis dėl žemės sklypo. Perkamo turto kaina sudaryta iš avanso, kuris turėjo būti sumokėtas iš karto po preliminariosios sutarties pasirašymo, kita avanso dalis po tam tikro laikotarpio ir trečioji, likusi dalis, jau pasirašius pagrindinę sutartį per 6 mėnesius nuo pagrindinės sutarties pasirašymo dienos.

Viskas Jūsų situacijoje vyko sklandžiai – buvo sumokėti abu avansai iš pirkėjo. Tačiau, derinant pagrindinės sutarties pasirašymą pas notarą, pardavėjas nurodo, kad nenori sudaryti pagrindinės sutarties ir atsisako grąžinti sumokėtus avansus pirkėjui. Pardavėjo nurodytas argumentas – pinigai turi būti  sumokėti pagrindinės sutarties sudarymo metu.

Advokatė pažymi, kad būtent tokioje situacijoje, teisinis pagrindas civilinei atsakomybei kilti yra nesąžiningas šalies elgesys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, jog būtent šalies nesąžiningas elgesys yra vertinamas kaip neteisėti veiksmai sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, kai šalis neįvykdo preliminariosios sutarties, t. y. atsisako sudaryti pagrindinę sutartį.

Kaip jau minėta, pirkėjas sumokėjo didžiąją dalį avanso į pardavėjo banko sąskaitą iki pagrindinės sutarties pasirašymo momento. Preliminariąja sutartimi šalys susitarė, kad likusi pinigų suma, trečiasis mokėjimas, bus atliktas pasirašius pagrindinę sutartį per 6 mėnesius nuo pagrindinės sutarties pasirašymo momento. Pagrindinės sutarties projektas, kuriame buvo numatyta likusios kainos sumokėjimo pagrindinės sutarties sudarymo metu sąlyga, neatitiko šalių preliminariojoje sutartyje aptartų esminių pagrindinės sutarties sudarymo sąlygų dėl atsiskaitymo už įsigyjamą turtą tvarkos. Dėl šios priežasties pirkėjo atsisakymas pasirašyti tokį sutarties projektą dėl turto kainos apmokėjimo tvarkos neatitikties šalių valiai pagal preliminariąją sutartį negali būti laikomas nepagrįstu ir nesąžiningu elgesiu.

Civilinis kodeksas įpareigoja kiekvieną sutarties šalį ne tik sąžiningai, tinkamai vykdyti savo prievoles, bet ir atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau, bendradarbiauti su kita šalimi. „Pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos abi turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida“, – komentuodama teismų praktiką, pažymi  advokatė V. Dubovskienė.

Kadangi pagrindinės sutarties projektą tokioje situacijoje rengė pardavėjo pasiūlyta notarė pagal pardavėjo nurodytas sąlygas, kasacinis teismas nurodė, kad būtent pardavėjo pareiga buvo užtikrinti, kad siūlomas projektas atitiktų preliminariojoje sutartyje įtvirtintas pagrindinės sutarties nuostatas dėl atsiskaitymo už įsigyjamą turtą tvarkos. Pardavėjas šios pareigos neįvykdė, laikydamiesi pozicijos, jog įsigyjamo turto kaina turi būti sumokėta sutarties pasirašymo dieną, o pirkėjui nesutikus pasirašyti pagrindinės sutarties pagal atsakovų pasiūlytą projektą, informavo pirkėją, kad sutartis laikoma nesudaryta dėl pirkėjo kaltės.

Pasak teisininkės, tokį abiejų šalių elgesį galima kvalifikuoti kaip šalių bendradarbiavimo pareigos netinkamą įvykdymą , dėl ko ir nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. Abiem šalims pažeidus bendradarbiavimo pareigą ir tokiam pažeidimui lėmus pagrindinės sutarties nesudarymą, buvo nutarta pardavėją įpareigoti grąžinti pirkėjui jo sumokėtą avansą, tačiau netekinti pirkėjo prašymo dėl baudos skyrimo.

Taigi, susidūrus su tokia situacija, dažniausias ir pirminis vertinimas bus skiriamas būtent ikisutartiniams santykiams ir jų vertinimui, ypatingą dėmesį skiriant šalių elgesiui. Todėl, pasak AVOCAD advokatės,  būtina atkreipti dėmesį į tai, kas buvo susitarta ir nenukrypti vienašališkai nuo pirminių susitarimų.

 

Darbas sergant: teisiniai iššūkiai, darbdavio ir darbuotojo atsakomybė

Posted on by avocad_bxgv12hf

 

Lietuvoje darbuotojai turi teisę į apmokamas nedarbingumo atostogas, kurios yra numatytos ir detaliai sureguliuotos teisės aktuose. Nepaisant to, kai kurie darbuotojai, net ir susirgę, pasirenka eiti į darbą.

„Toks elgesys ne tik patirtos ir išgyventos pandemijos kontekste, tačiau ir kasmetinių užkrečiamųjų ligų sezono metu, kelia reikšmingų teisinių, sveikatos bei darbo saugos klausimų“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Karolina Briliūtė.

Pasak jos, Lietuvos darbo teisė numato priemones darbuotojų sveikatai užtikrinti ir darbdavių pareigoms reguliuoti, tačiau nėra aiškių draudimų dirbti susirgus. Tai atskleidžia būtinybę griežčiau arba kūrybiškiau taikyti esamus įstatymus ir teisės aktus arba tokių situacijų sureguliavimą darbovietės vidiniais teisės aktais, siekiant spręsti anglišku terminu vadinamą „presenteeism“. Tai yra situacija, kuomet darbuotojas praranda produktyvumą atlikdamas darbo funkcijas savo darbo vietoje dėl susirgimo, sužeidimų ar kitų objektyvių aplinkybių. Nepaisant to, net ir sirgdami asmenys dažnu atveju jaučia poreikį ir norą fiziškai eiti į darbą.

Pagal Lietuvos darbo teisę, darbdaviai privalo užtikrinti savo darbuotojų sveikatą ir saugą, kaip numatyta Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Šis įstatymas įpareigoja darbdavius įgyvendinti priemones, kurios užkirstų kelią darbo vietoje kylančioms rizikoms, įskaitant užkrečiamųjų ligų plitimo riziką. Skatindami ar leisdami (nesiimdami priemonių neleisti) sergantiems darbuotojams dirbti, darbdaviai ne tik pažeidžia savo pareigas užtikrinti saugią darbo aplinką, bet ir gali pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodeksą, kuriame numatyta darbdavių pareiga sudaryti tinkamas darbo sąlygas ir rūpintis darbuotojų gerove.

Karolina Briliūtė pastebi, kad teisės aktai aiškiai nedraudžia dirbti susirgus, o tai gali perkelti per didelę atsakomybę darbuotojams ir darbdaviams, reguliuojant tokias situacijas vidiniuose darbovietės teisės aktuose. „Pavyzdžiui, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas numato darbdaviui pareigą imtis priemonių, kad darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, į ką gali papulti ir pareiga sureguliuoti atvejus, užkardant situacijas, kai darbuotojai eina į darbo vietą sirgdami ir tokiu būdu keldami grėsmę kitų darbuotojų saugumui ir sveikatai‘, – pastebi AVOCAD teisininkė.

Ji taip pat pastebi, kad darbuotojai, kurie dirba sirgdami, ypač užkrečiamų ligų atvejais, ne tik kelia pavojų kolegų sveikatai, bet ir pažeidžia Visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme nustatytus principus. „Šis įstatymas įpareigoja darbdavius ir darbuotojus prisidėti prie visuomenės sveikatos užtikrinimo, o darbas susirgus tam trukdo. „Esamuose teisės aktuose nurodyti instrumentai yra pakankami kūrybiniam jų aiškinimui, sudarant sąlygas darbdaviams nusimatyti griežtesnes, aiškesnes instrukcijas vidiniuose teisės aktuose“, – pažymi teisininkė.

Darbdaviai turi platų atsakomybių spektrą, siekiant sumažinti riziką, susijusią su sergančiais darbuotojais darbo vietoje. Jie privalo užtikrinti aiškią nedarbingumo atostogų politiką, skatinti darbuotojus prioritetą teikti savo sveikatai, informuoti juos apie jų teises ir pareigas užtikrinant, kad darbuotojai būtų sąmoningi ne tik savo sveikatos, tačiau ir kolegų sveikatos atžvilgiu. Darbdaviai turėtų taikyti aktyvias priemones, tokias kaip sveikatos patikrinimai ar palanki nuotolinio darbo politika, ypač tose srityse, kur „presenteeism“ gali turėti rimtų pasekmių, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros ar maisto paslaugų sektoriuose bei srityse, kuriose yra nuolatinis kontaktas su asmenimis. Tokios nuostatos galėtų būti papildomai numatytos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme arba, kūrybiškai taikant esamas įstatymų nuostatas, jas detalizuojant poįstatyminiuose ar vidiniuose teisės aktuose.

Pasak K. Briliūtės, norint visapusiškai spręsti „presenteeism“ keliamus iššūkius, Lietuvoje galėtų būti svarstomi teisės aktų pakeitimai, numatantys teisines pasekmes už tokių įpareigojimų nesilaikymą bei mechanizmus darbuotojams anonimiškai pranešti apie pažeidimus. „Šios nuostatos galėtų būti įtrauktos į Darbo kodeksą arba Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymą, taip sukuriant darnią teisinę bazę, kuri užtikrintų darbuotojų sveikatą ir visuomenės saugumą. Stiprinant šiuos teisės aktus būtų skatinama sveika darbo kultūra, sumažinta rizika darbo vietoje ir užtikrinta darbuotojų bei visuomenės gerovė“, – pabrėžia teisininkė.

Faktinis ir formalus įmonės vadovas – kas atsako už padarytą žalą?

Posted on by avocad_bxgv12hf

„Aš tik statytinis…”, „čia tik formaliai mane paskyrė, tikrasis vadovas buvo kitas…”, „draugai paprašė formaliai pabūti…”, „pinigais disponavau ne aš, buvo kitas vadovas“. Tokie ir panašūs pasiteisinimai, girdimi nagrinėjant vadovo atsakomybės klausimus, dažnai glumina teisininkus.

„Gal tai ir nekalto naivumo ar aklo pasitikėjimo pasekmės, o gal elementaraus suvokimo ir žinių trūkumas, tačiau kartais šie atvejai gali būti ir sąmoningo veikimo rezultatas“, – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys. Pasak jo, svarbiausia yra ne kaltinti, o padėti vadovams išvengti tokių situacijų arba kuo greičiau iš jų pasitraukti. Tai, kaip gi apsaugoti nuo galimų rizikų, kurios gali kilti dėl formalaus vadovo pareigų vykdymo?

Faktiško ir formalaus vadovo atsakomybės ribos

Prieš šventes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) pateikė svarbų išaiškinimą, kuris atskiria formalaus  arba kitaip tariant teisinio ir faktinio bendrovės vadovo atsakomybes. Šis išaiškinimas itin aktualus tiems, kurie atsidūrė tarp formalių pareigų ir tikrosios vadovavimo kontrolės.

„Šiandienos vadovas, mano manymu, yra arba didvyris, arba beprotis“ – su ironija pastebi E. Langys.  Pasak advokato, vadovai privalo dirbti itin rūpestingai, kvalifikuotai ir laikytis įstatymų, nes atsakomybės ribos gali būti plačios ir kartais labai netikėtos.

Vien tik faktinio vadovo egzistavimas nepašalina formalaus vadovo atsakomybės. Jei abu vadovai vykdė neteisėtus veiksmus, kyla klausimas, ar jie veikė kaip bendrininkai. „Turi būti įvertinta, ar vadovai veikė bendrai, turėdami ketinimą sukelti žalą (subjektyvus bendrininkavimas), ar tiesiog kelių veiksmų sąveika nulėmė pasekmes (objektyvus bendrininkavimas)“, – aiškina Egidijus Langys.

Teisme – atsakomybė už bendrininkavimą

Vienas iš dažniausiai pasitaikančių atvejų – kai asmuo sutinka tapti formaliu vadovu iš draugiškumo ar paprasto prašymo. Toks vadovas gali tikėti, kad nieko rimto neatsitiks: juk jis nieko nedaro, tik pasirašė  kelis dokumentus. „Tačiau net ir tokiu atveju atsakomybė išlieka, nes veikla buvo vykdoma jo vardu. Dokumentus pasirašęs formaliai paskirtas vadovas dažnai nesigilina į detales, pasikliauja faktiniu vadovu, tačiau teisme visa tai įrodo subjektyvų bendrininkavimą“, – perspėja E. Langys.

Todėl būtina įvertinti rizikas, jei jūsų prašoma tapti formaliu vadovu, nesvarbu, kokiu tikslu. „Jei jau esate formalus vadovas ir aklai vykdote kitų nurodymus, kuo greičiau atsisakykite tokių pareigų. Svarbu nepamiršti, kad vadovavimas yra ne tik atsakomybė, bet ir didžiulė rizika, todėl atsakingas požiūris į šias pareigas yra gyvybiškai svarbus.

Kokia atsakomybė gali grėsti vadovui?

Pasak AVOCAD vadovaujančio partnerio, vadovui gali būti taikoma civilinė, administracinė ar net baudžiamosios atsakomybės priemonės, priklausomai nuo padarytos žalos pobūdžio ir masto. „Pavyzdžiui, jei vadovas pasirašė dokumentus, nesigilindamas į juose pateikiamą informaciją, ir dėl to kilo finansinė žala, jis gali būti įpareigotas atlyginti nuostolius“, – aiškina E. Langys. Baudžiamosios atsakomybės atvejais vadovui gali grėsti baudos, laisvės apribojimas ar net laisvės atėmimas.

„Todėl svarbu ne tik suprasti savo atsakomybės ribas, bet ir užtikrinti, kad visi veiksmai būtų teisėti ir pagrįsti. Vadovavimas – tai ne tik galimybė vystyti karjerą, bet ir atsakomybė už visas pasekmes, kurios gali kilti dėl netinkamų sprendimų“, – pabrėžia E. Langys.

Aktuali nutartis: LAT 2024-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-403/2024.

Kada viešas muzikos leidimas tampa teisės pažeidimu?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Įsivaizduokite, vaikštote miesto gatvėmis – iš netoliese esančios kavinės sklinda džiazo melodija, o šalimais praeivis garsiai leidžia populiarią dainą iš savo telefono. Muzika mieste mus lydi beveik visur, tačiau ar susimąstėte, kada toks viešas kūrinių atlikimas peržengia teisėtumo ribas.

Kada muzika mus džiugina teisėtai, o kada gali tapti rimtų pasekmių priežastimi? Kur slypi autorių teisių apsaugos ribos ir kaip neatsidurti jų pažeidėjų sąraše? Į šiuos klausimus atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.

Muzikos kūriniai yra priskiriami Autorių teisių saugomiems objektams. Autorių teisių objektai – tai  originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas.

Taigi, kūriniams, kurie gali būti apsaugoti Autorių teisių taikomi du reikalavimai: originalumo ir objektyvios formos reikalavimas. Pastarasis reiškia, kad sukurtas kūrinys turi būti įgijęs tokią formą (nebūtinai reikia kūrinį fiksuoti kokioje nors materialioje laikmenoje), kuri leistų jį suvokti kitiems asmenims (pvz. knyga, kurią galima perskaityti, nutapytas paveikslas ir kt.). Kūriniu negali būti laikoma tik idėja, kuri nėra įgyvendinta.

Apsaugos į kūrinius atsiradimo momentas

Autorių teisės į kūrinių apsaugą atsiranda nuo pačio kūrinio sukūrimo momento t. y. nuo to momento, kai kūrinys yra išreiškiamas objektyvia forma. Apsaugos atsiradimui įtakos neturi tai ar asmuo, kurdamas kūrinį, siekė, kad jis taptų autorių teisių saugomu objektu ar ne. Įstatymas taip pat nereikalauja jokių formalumų, kurie turėtų reikšmės apsaugai atsirasti (tokių kaip įregistravimas, specialus žymėjimas, pripažinimas).

Autorių teisės skirstomos į dvi rūšis: asmenines neturtines teises ir turtines teises (dar kitaip vadinamomis ekonominėmis teisėmis).

Autoriaus asmeninės neturtinės teisės tai yra teisės, kurios neturi jokio ekonominio turinio. Jos yra neatskiriamai susijusios su autoriaus asmeniu. Šių teisių paskirtis yra saugoti autoriaus asmeninius interesus, kad kūrinys būtų žinomas toks, kokį jį sukūrė. Neturtinės teisės negali būti perleistos kitiems asmenims.

Įstatyme yra įtvirtintos 3 asmeninės neturtinės teisės:

  • autorystės teisė – teisė reikalauti pripažinti kūrinio autorystę aiškiai nurodant autoriaus vardą ant visų išleidžiamo kūrinio egzempliorių, taip pat kitu įmanomu būdu viešai atliekant kūrinį;
  • teisė į autoriaus vardą – teisė reikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas arba nebūtų nurodomas autoriaus vardas, arba būtų nurodomas autoriaus pseudonimas;
  • teisė į kūrinio neliečiamybę – teisė prieštarauti dėl kūrinio ar jo pavadinimo bet kokio iškraipymo ar kitokio pakeitimo, taip pat dėl bet kokio kito kėsinimosi į kūrinį, galinčio pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją.

Autoriaus turtinės teisės tai autoriaus kūrinio naudojimo teisės. Tik pats autorius, kitas teisių subjektas ar jo atstovas gali leisti arba drausti viešai naudoti kūrinį bet kokiu būdu. Priešingai nei neturtinių teisių atveju, Autorius turi teisę gauti tinkamą ir proporcingą autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, susijusį su autorių turtinėmis teisėmis. Turtinės teisės taip pat gali būti perduodamos sutartimis ir paveldimos. Tačiau turtinėms teisėms yra taikomas saugojimo terminas: Autorių turtinės teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po autoriaus mirties.

Įstatymas numato šį nebaigtinį turtinių teisių sąrašą:

  • atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu;
  • išleisti kūrinį;
  • versti kūrinį;
  • adaptuoti, aranžuoti, inscenizuoti ar kitaip perdirbti kūrinį;
  • platinti kūrinio originalą ar jo kopijas parduodant, įskaitant viešą siūlymą juos pirkti ar tikslinę kūrinio originalo ar jo kopijų reklamą, skatinančią vartotojus juos įsigyti, taip pat nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti kūrinio originalą ar jo kopijas nuosavybėn arba valdyti, importuoti ar eksportuoti;
  • viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas;
  • viešai atlikti kūrinį bet kokiais būdais ir priemonėmis;
  • transliuoti, retransliuoti ir kitaip viešai skelbti kūrinį, įskaitant jo padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais (internete).

Bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu.

Kaip autorių teisių reglamentavimas atsispindi viešoje erdvėje paleidus muzikos kūrinį?

Visu pirma pažymėtina, kad muzikos leidimas be autoriaus sutikimo ne visada yra teisės pažeidimas.

Muzikos leidimas viešoje erdvėje yra laikomas kūrinio viešu atlikimu. Viešas atlikimas tai yra  kūrinio vaidinimas, dainavimas, grojimas, deklamavimas, skaitymas, šokis ar kitas kūrinio viešo atlikimo būdas tiesiogiai (gyvas atlikimas) arba pasitelkus bet kokias priemones ar įrangą kokioje nors viešoje vietoje, kurioje tuo pačiu metu dalyvauja arba gali dalyvauti neapibrėžta visuomenės narių grupė.

Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad kūrinio atlikimas laikomas netik kai jis yra atliekamas gyvai, bet ir kai naudojant technines priemones jis padaromas girdimu neapibrėžtai visuomenės narių grupei.

Neapibrėžta visuomenės narių grupė suprantama kaip grupė asmenų, kuriuos nesieja jokie tamprūs abipusiai santykiai (pvz. šeima; draugai; klasiokai) ir todėl šios grupės negalima apibrėžti. Todėl garsiai klausant muzikos uždarame draugų vakarėlyje nebus laikomas autoriaus teisių pažeidimu.

Tačiau paleidus muziką viešoje erdvėje, kurioje bet koks praeivis gali ją išgirsti (pvz. leidžiama muzika per garsiakalbius prekybos centre, restoranuose; viešbučių fojė) jeigu nėra gautas autoriaus sutikimas ir jam nėra teisingai atlyginta, tokiu atveju jau bus traktuojama kaip teisės pažeidimas. Už tokį pažeidimą autorius galės reikalauti nutraukti neteisėtus veiksmus (jeigu jie buvo tęsiami ilgesnį laiko tarpą) bei atlyginti už neteisėto kūrinio naudojimą.

Kaip išvengti galimo pažeidimo?

Jeigu yra siekiama legaliai leisti muziką viešoje aplinkoje, siekiant sukurti jaukia atmosfera, iš pažiūros gali atrodyti sudėtinga, nes reikėtų susitarti su visais dainų kūrėjais, kurių kūrinius siekiama groti, taipogi dar sunkumų gali atsirasti, jei siekiama groti užsienio šalies kūrinį. Dar sudėtingiau gali tapti jeigu muzikinio kūrinio autorius ir atlikėjas nesutampa, kadangi tokiu atveju autorinės teisės priklauso dainos kūrėjui, tačiau dainos atlikėjui priklauso gretutinės teisės į dainos atlikimą (gretutinės teisės yra išvestinės teisės į gautą rezultatą panaudojus kūrinį t. y. kūrinio atlikimas, jo įrašas, filmo pirmasis įrašas ir kt.). Todėl sutartis tektų sudaryti su keliais subjektais.

Šiam tikslui egzistuoja kolektyvinio administravimo organizacijos, kurios, sudariusios sutartis su atlikėjai, administruoja jų turtines teises ir užtikrina jų tinkamą įgyvendinimą. Todėl naudotojams yra patogiau, kai gali sudaryti sutartis dėl teisėto kūrinių naudojimo su viena organizacija, kuri administruoja tokius teisių turėtojus.

Lietuvoje tokios organizacijos yra dažnai viešumoje girdimos LATGA (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija) ir AGATA (Lietuvos gretutinių teisių asociacija). Kaip galima spręsti iš pavadinimo, LATGA Atstovauja autorių teisių subjektus ir užtikrina, kad autoriams būtų atlyginta už jų kūrinių naudojimą. AGATA užtikrina gretutinių teisių subjektų teises, atstovaudama atlikėjų, fonogramų ir audiovizualinių kūrinių gamintojų interesus.

Taigi, jei asmenys siekia legaliai naudoti muziką savo vykdomoje veikloje, jiems reikia sudaryti sutartis tiek su LATGA, tiek ir su AGATA. Priešingu atveju yra vykdomas teisės pažeidimas už kurį galima sulaukti atitinkamų teisinių pasekmių.