Year: 2025

Netikslūs akcininkų duomenys – bauda ar net baudžiamoji atsakomybė?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Nors gali atrodyti, kad formalūs registrai yra tik „popierizmas“, vadovams verta prisiminti – klaidos ar delsimas pateikiant akcininkų duomenis į JADIS (Juridinių asmenų dalyvių informacinę sistemą) gali kainuoti ne tik pinigus, bet ir kelti kur kas rimtesnių teisinių pasekmių.

Pagal Akcinių bendrovių įstatymą, vos tik įsteigus uždarąją akcinę bendrovę arba pasikeitus jos akcininkams, per 5 darbo dienas į JADIS būtina pateikti visą reikiamą informaciją apie akcininkus: jų duomenis, akcijų skaičių, įsigijimo datą ir pan.

Nors vadovas gali pavesti šią pareigą kitam asmeniui, atsakomybė vis tiek tenka jam. Tai reiškia, kad jei duomenys nepateikiami, pateikiami pavėluotai arba klaidingi – atsakomybė tenka būtent vadovui.

Kokia gali būti taikoma teisinė atsakomybė bendrovės vadovui už uždarosios akcinės bendrovės akcininkų duomenų nepateikimą, pavėluotą pateikimą, neteisingų duomenų pateikimą, pasakoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Domantas Velykis.

Teisininko teigimu, standartiniu atveju, bendrovės vadovui pažeidusiam uždarosios akcinės bendrovės akcininkų duomenų pateikimo į JADIS pareigą ar tvarką, yra taikoma nuo šešių šimtų iki vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimt eurų administracinė nuobauda, t. y. administracinė atsakomybė.

Šios nuobaudos teisinis pagrindas yra įtvirtintas Administracinių nusižengimų kodekse, kuriame nustatyta, kad, pirma, neteisingų juridinio asmens duomenų ir kitos teiktinos informacijos pateikimas Juridinių asmenų registro duomenų tvarkytojui, Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos tvarkytojui, antra, juridinio asmens duomenų ir kitos teiktinos informacijos nepateikimas Juridinių asmenų registro duomenų tvarkytojui, Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos tvarkytojui laiku teisės aktų nustatyta tvarka užtraukia minėtą administracinę atsakomybę juridinio asmens vadovui.

Atsižvelgiant į administracinės atsakomybės ir baudžiamosios atsakomybės panašumus, kyla pagrįstas klausimas – ar bendrovės vadovui gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už akcininkų duomenų nepateikimą, pavėluotą pateikimą, neteisingų duomenų pateikimą?

Domantas Velykis primena, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo nagrinėjama byla, kurioje keltas klausimas dėl dviejų nusikalstamų veikų taikymo už akcininkų neteisingų duomenų pateikimo į viešą registrą galimybės, kai bendrovės vadovas, būdamas vienintelis bendrovės akcininkas ir jos vadovas, 2014 m. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė kitam asmeniui 50 vienetų bendrovės akcijų, tačiau 2017 m. bendrovės vadovas pateikė Registrų centrui prašymą įregistruoti save kaip vienintelį bendrovės akcininką, melagingai nurodydamas, kad visas akcijas įgijo 2016 m., nors realiai akcijų iš kito asmens nebuvo atgavęs.

Pirmiausia, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad 2014 m. sudaryta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo galiojanti – jos niekas nepanaikino ir nepripažino negaliojančia. Todėl teismas vertino, ar bendrovės vadovas, pateikdamas Registrų centrui prašymą įregistruoti save kaip vienintelį akcininką, galėjo būti padaręs nusikaltimą – t. y. ar jis tokiu būdu neteisėtai įgijo svetimą turtą, šiuo atveju – 50 akcijų, kurios jau priklausė kitam asmeniui.

Šioje situacijoje, pasak teisininko, svarbu žinoti, kad bendrovių akcijos gali būti perleidžiamos tik sudarius tam tikrą sandorį (pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo ar dovanojimo) ir atlikus įrašą vertybinių popierių sąskaitose. Tuo tarpu JADIS yra tik informacinė sistema, kurioje registruojami jau įvykę akcininkų pasikeitimai, bet pats įrašas joje nesukuria nuosavybės teisių.

„Todėl vien tik vadovo prašymas įregistruoti save kaip vienintelį akcininką negarantuoja, kad jis teisėtai įgijo tas akcijas. Kadangi tokie įrašai neatspindi realaus sandorio, teismas padarė išvadą, jog šis veiksmas negali būti laikomas sukčiavimu – vadovas faktiškai neįgijo jam nepriklausančių akcijų ar su jomis susijusių teisių“, – sako AVOCAD teisininkas Domantas Velykis.

Antra, buvo nagrinėjama, ar bendrovės vadovas, pateikdamas Registrų centrui prašymą įregistruoti save kaip vienintelį akcininką ir nurodydamas neteisingus duomenis, galėjo būti laikomas suklastoto dokumento kūrėju ar naudotoju – kitaip tariant, ar jo veiksmai atitinka dokumento suklastojimo nusikaltimo sudėtį.

Vertinant, ar toks veiksmas išties pavojingas, svarbu atsižvelgti į tai, ar dėl melagingos informacijos pateikimo kilo realios teisinės pasekmės – ar buvo pažeistos kitų asmenų teisės ar interesai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju buvo sukurta tik formali situacija, kuri sudarė įspūdį, jog vadovas yra vienintelis akcininkas. Tačiau vien tokio įrašo nepakanka – jis nesukėlė jokių realių pasekmių. Nors teoriškai tokia informacija galėjo būti panaudota, pavyzdžiui, sudarant sandorius su trečiaisiais asmenimis, tačiau nebuvo rasta jokių įrodymų, kad vadovas siekė pakenkti ar iš tikrųjų tuo pasinaudojo.

Apibendrinant, teismas padarė išvadą, kad nors vadovo pateiktame prašyme Registrų centrui buvo neteisinga informacija, tai nebuvo pakankamai pavojinga ar žalinga, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė. Jo veiksmai nesukėlė realios žalos nei kitiems asmenims, nei teisės sistemai, todėl jie nebuvo prilyginti dokumento suklastojimui.

Taigi, kai į JADIS pateikiami netikslūs akcininkų duomenys, dažniausiai taikoma administracinė atsakomybė – bauda nuo 600 iki 1 450 eurų. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais, kai aiškiai matyti, kad vadovas tyčia pateikė neteisingus duomenis ir jais pasinaudojo siekdamas naudos, pavyzdžiui, sudarydamas sandorius ar apgaudinėdamas kitus asmenis.

 

 

Verslo triukas: kaip restruktūrizavimas padeda pabėgti nuo skolų?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Lietuvoje veikiantis juridinių asmenų restruktūrizavimo institutas – tarsi skubios pagalbos priemonė įmonėms, kurios dar gyvybingos, bet susiduria su finansiniais sunkumais. Deja, vis dažniau jis išnaudojamas ne gydymui, o laiko vilkinimui. Pastebima tendencija, kad kai kurios įmonės inicijuoja restruktūrizavimo bylą vien tam, kad atidėtų turimų skolų mokėjimą – net neturėdamos realaus plano atsigauti ar persitvarkyti.

 Restruktūrizavimas – per lengvai pasiekiamas? 

 Restruktūrizavimo byla keliama, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) juridinis asmuo turi finansinių sunkumų; 2) yra gyvybingas; 3) nėra likviduojamas dėl bankroto. Be to, teismas atsisako iškelti restruktūrizavimo bylą, jeigu restruktūrizavimo planas turi trūkumų.

Sąlygos įstatyme nurodytos, tačiau teismai, spręsdami restruktūrizavimo klausimą, per daug į jas nesigilina ir vertina pakankamai formaliai.

Pavyzdžiui, įmonės turimi prabangūs automobiliai ir kreditoriai, kurie turi sąsajų su pačia įmone, teismui dažnu atveju klausimų nekelia. Atrodytų, jog problemos nėra, nes niekas vis tiek nenukentės – juk tai restruktūrizacija, o ne bankrotas, ir skolos nebus nenurašomos.

Taip, skolos nenurašomos, tačiau jau pats pareiškimo dėl restruktūrizavimo pateikimas teismui automatiškai sustabdo skolų išieškojimą. Kreditoriams belieka laukti, kol teismas nuspręs, ar tokiai įmonei yra pagrindas kelti restruktūrizavimo bylą. Iškėlus bylą, skolų mokėjimas gali būti atidėtas dar penkeriems metams.

Taigi, atmestinai vertinant restruktūrizacijos klausimą ir gelbėjant vieną įmonę, galima paskandinti kitas, t. y. tas, kurios negali laukti penkerių metų,  kol atgaus skolas iš restruktūrizuojamos įmonės.

Nuo pagalbos iki fikcijos – vienas žingsnis 

Praktikoje daugėja atvejų, kai įmonės jau iš anksto žino, jog jų verslo modelis nebepajėgus išsilaikyti, tačiau vis tiek inicijuoja restruktūrizavimo procesą. Dažniausiai – tam, kad:

  • sustabdytų skolų priverstinį išieškojimą;
  • išlaikytų vadovų kontrolę įmonėje;
  • apsisaugotų nuo kreditorių inicijuoto bankroto;
  • laimėtų laiko deryboms su kreditoriais be realaus restruktūrizavimo plano;
  • galiausiai išvengtų kai kurių skolų grąžinimo.

Tokia praktika iškreipia visos restruktūrizavimo sistemos esmę: vietoj to, kad gelbėtume dar gyvybingus verslus, palaikomas fiktyvus įmonių gelbėjimas kreditorių sąskaita.

Kas kaltas: verslininkai ar teisinis reguliavimas? 

Nors formaliai žiūrint įstatymas neleidžia inicijuoti restruktūrizavimo bet kam, nes reikia įrodyti įmonės mokumą, pateikti planą ir verslo perspektyvą, praktikoje šie kriterijai taikomi pernelyg formaliai. Teismai neretai remiasi tik skaičiais „ant popieriaus“, o ne realia įmonės padėtimi. Tai leidžia net ir beviltiškai įsiskolinusioms įmonėms formaliai atitikti kriterijus – ypač jei jas konsultuoja patyrę teisininkai.

Kreditoriai šioje situacijoje yra bejėgiai. Kol teismas svarsto, ar pradėti restruktūrizavimą, jie netenka galimybės ginti savo interesus, o vėliau – jau būna per vėlu: turtas išdalytas, dokumentai „prarasti“, o atsakomybė ištirpsta tarp buvusių direktorių.

Dar viena vis dažnesnė piktnaudžiavimo forma – dirbtinai kuriami arba glaudžiai su įmonės savininkais susiję kreditoriai. Tokie „kreditoriai“ dažnai yra susijusios įmonės, giminaičiai, įmonės vadovų valdomi juridiniai asmenys arba tiesiog „popierinės“ bendrovės, kurioms paskolos suteiktos formaliai, be realaus pinigų judėjimo.

Jų pagrindinis tikslas – įgyti balsų daugumą kreditorių susirinkimuose. Kadangi pagal įstatymą kreditorių sprendimams priimti dažnai reikia tam tikros balsų daugumos (pagal finansinių reikalavimų dydį), susikūrus „draugiškus“ kreditorius, lengviau „prastumti“ sprendimus, kurie naudingi – pavyzdžiui, patvirtinti restruktūrizavimo planą.

Tokiu būdu tikrieji kreditoriai – tie, kuriems iš tiesų yra skolinga įmonė – atsiduria mažumoje ir praranda realią įtaką procesui. Dar blogiau – kartais jie net nesužino apie kreditorių susirinkimus, nes oficialiai komunikacija vykdoma su tariamais pagrindiniais kreditoriais. Ši praktika iš esmės iškreipia visą restruktūrizavimo mechanizmą ir kelia pagrįstų klausimų dėl proceso skaidrumo ir sąžiningumo.

Apibendrinant galima teigti, jog restruktūrizacijos procesas turi spragų ir čia kyla klausimas, ar tos spragos yra teisiniame reguliavime, ar jau teismų pateikiamuose išaiškinimuose. 

Visgi reikia prisiminti, jog restruktūrizavimas iš esmės buvo sukurtas kaip paskutinė pagalba verslui, tačiau praktikoje dažnu atveju panaudojama ir kaip skolų vengimo priemonė.

 

Parengė AVOCAD advokatas Egidijus Kieras

 

Prekiaujate per „Instagram“ ar „TikTok“? Jūs jau verslininkai – net jei patys taip nemanote 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Socialiniai tinklai tapo ne tik vieta dalintis nuotraukomis – tai nauja parduotuvių vitrina. Vis dažniau prekės siūlomos per „Instagram“, „TikTok“ ar „Facebook“, o užsakymai keliauja per žinutes. Paprasta, greita ir jokio galvos skausmo dėl e. parduotuvės kūrimo. Tačiau yra vienas „bet“: jei parduodate – tai jau verslas. O verslui galioja aiškios taisyklės. Kokios jos? – atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Egidijus Kieras.

Neregistravote veiklos? Tai dar nereiškia, kad nesate verslininkas

Pasak advokato, jei prekes ar paslaugas siūlote nuolat, reklamuojate, priimate apmokėjimus, o klientų prašote nurodyti pristatymo adresą –  vaidinasi  atitinkate verslininko požymius. Ir čia nesvarbu, ar prekiaujate įsteigę Mažąją bendriją, UAB‘ą, ar tiesiog kaip fizinis asmuo. Jei atitinkate verslininko kriterijus,  jums taikomi ir nustatyti reikalavimai.

Kas privaloma kiekvienam socialinių tinklų pardavėjui?

Nesvarbu, ar klientus randate per „Reels“, ar „Story“ – turite užtikrinti teisės aktų laikymąsi, pavyzdžiui:

  • Dar iki prekės pardavimo, pateikti vartotojui informaciją apie prekę ir jos kainą,
  • nurodyti, kas esate (vardas, pavadinimas, kontaktai),
  • paaiškinti, kaip vartotojas gali grąžinti prekes,
  • vykdyti pirkėjo teisę atsisakyti pirkimo per 14 dienų (jei tai ne maisto prekė ar individualus gaminys),
  • turėti bent paprastą privatumo politiką, jei renkate bet kokia informacija (pvz., el. paštas, adresas);
  • informuoti apie ginčų nagrinėjimo tvarką.

Advokatas Egidijus Kieras pabrėžia, kad net ir per „Instagram“ žinutes pirkėjui turi būti aišku, ką jis perka, iš ko ir kokiomis sąlygomis.

Pagal ES vartotojų teisių direktyvą ir Lietuvos teisę, el. prekyba socialiniuose tinkluose nėra kažkaip „ypatinga“ – jai taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir bet kuriai e. parduotuvei. O jei dar renkate klientų vardus, telefonus ar adresus – sveiki atvykę į BDAR teritoriją.

„Duomenų apsaugos inspekcija jau ne kartą yra nubaudusi mažus verslus už tai, kad renka klientų informaciją be jokios aiškios politikos ar sutikimų. Ir ne, „parašykite mums žinutę“ – tai nėra pakankama forma sutikimui ar sutarčiai“, – sako advokatas.

Kokios realios rizikos?

Dažnai pardavėjai sako: „Aš per mažas, kad manimi susidomėtų.“ Tačiau,  pasak E.Kiero, skundą gali pateikti bet kuris nepatenkintas pirkėjas. O tuomet – Vartotojų teisių apsaugos tarnybos patikrinimas, galimos baudos ar net paskyros blokavimas dėl pažeidimų. Atsakyti gali tekti ir asmeniškai, jei veikiate neįsteigę juridinio asmens.

Dar viena rizika – mokesčiai. Jei neįregistravote savo veiklos, galite susidurti ir su VMI.

„Verslas per socialinius tinklus nėra „pilkoji zona“. Teisė čia jau seniai pasivijo praktiką. Kuo anksčiau tai suprasite, tuo mažesnė tikimybė, kad iš vartotojų komentarų persikelsi į vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir VMI akiratį“,  – įspėja AVOCAD advokatas.

Kyla klausimas – o jeigu tiesiog pardavinėju drabužius per „Vinted“? Ar ir tai jau laikoma verslu?

Atsakymas priklauso nuo apimties ir sistemingumo. Pasak Egidijaus Kiero, vienkartinis naudoto megztinio pardavimas – tikrai nėra komercinė veikla. Tačiau jeigu parduodate daug, reguliariai ir pelno siekimo tikslais, tai jau gali būti vertinama kaip verslas. Tokiu atveju atsiranda pareiga registruoti veiklą, laikytis vartotojų apsaugos ir duomenų tvarkymo taisyklių, taip pat – deklaruoti pajamas.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išaiškino, kad net ir fizinis asmuo gali būti laikomas „pardavėju“, jeigu jis reguliariai parduoda prekes per interneto platformą, net jeigu jos ir naudotos. Todėl svarbu ne tai, ką parduodate, o kaip dažnai ir kokiu tikslu.

 

AVOCAD tampa Jonavos krepšinio klubo CBet teisiniais partneriais

Posted on by avocad_bxgv12hf

Advokatų profesinė bendrija AVOCAD tapo oficialiais Jonavos krepšinio klubo CBet teisiniais partneriais. Taip siekiama stiprinti klubo veiklos teisinį pagrindą ir prisidėti prie organizacijos augimo.

„Krepšinis Lietuvoje yra daugiau nei žaidimas. Tai – visuomeninis reiškinys, turintis savo ekonomiką, tarptautinius aspektus ir teisines subtilybes. Mums, kaip teisininkų komandai, didžiulė motyvacija būti šio proceso dalimi ir prisidėti prie vienos iš labiausiai augančių ir veržlumo nestokojančių sporto organizacijų Lietuvoje,“ – sako kontoros vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys.

Jonavos krepšinio klubo prezidentas Vaidas Vaškevičius pabrėžė, kad šiuolaikinis krepšinis reikalauja ne tik stiprios sportinės komandos, bet ir profesionalios užnugario struktūros. „Tai ne tik sportas. Tai didžiulė sistema, kurioje – nuo žaidėjų sutarčių iki rėmimo ar tarptautinio bendradarbiavimo – būtinas aiškus teisinis pagrindas. Džiaugiamės, kad mūsų klubą nuo šiol atstovaus patyrusi teisininkų kontora, kuriai artimas tiek sportas, tiek platus požiūris į teisę“, – pažymėjo klubo prezidentas.

Pasak jo, krepšinio klubų veikloje teisinių klausimų spektras yra itin platus ir dinamiškas. Nuo žaidėjų sutarčių, trenerių kontraktų, licencijavimo, iki intelektinės nuosavybės apsaugos, prekių ženklų naudojimo, rėmimo sutarčių ar tarptautinių transferų taisyklių – kiekvienas aspektas reikalauja tikslumo ir profesionalumo.

„Šiame sektoriuje teisinė pagalba tampa ypač svarbi sprendžiant ginčus su žaidėjais ar agentais, dalyvaujant FIBA ar LKL reguliuojamuose procesuose ar tiesiog valdant augančią organizacijos struktūrą. Teisininkų įsitraukimas užtikrina, kad klubas galėtų koncentruotis į žaidimą, o ne įstatymų rebusą“, – pasirašydamas bendradarbiavimo sutartį, pabrėžė E. Langys.

Jonavos CBet – nuosekliai augantis klubas. 2024–2025 m. „Betsafe–LKL“ sezone demonstruoja stabilų, ambicingą ir konkurencingą žaidimą – komanda šiuo metu tarp keturių stipriausių lygos ekipų.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas dėl daugiabučių kiemų parkavimo: gyventojai gali nustatyti naudojimosi tvarką parkavimo aikštelei, kuri jiems nepriklauso 

Posted on by avocad_bxgv12hf

 

Daugiabučių namų savininkai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir turėdami teisėtą poreikį naudotis kieme esančia parkavimo aikštele, net jei ji priklauso kitam savininkui,  gali reikalauti nustatyti tokiai aikštelei naudojimosi tvarką ir mokėtiną kompensaciją. Tai 2025 metų  gegužės 6 d. paskelbtoje nutartyje konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Neretai vystytojams plėtojant daugiabučių ar individualių namų kvartalų projektus nuosavose sklypuose, pasitaiko atvejų, kai parduodant butus ar namus pagrindiniams objektams aptarnauti skirtos erdvės proporcingai nepaskirstomos gyventojams, pavyzdžiui parkavimo aikštelės ar privažiavimo keliai. Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Eimanto Čepo, šis kasacinio teismo sprendimas – svarbus signalas tiek gyventojams, tiek NT vystytojams. ”Ši byla tampa precedentu, leidžiančiu aiškiau apibrėžti teisėtą naudojimosi kitam subjektui priklausančia infrastruktūra pagrindą, ypač kai kalbama apie ilgalaikį naudojimąsi ir viešąjį interesą“, – pažymi advokatas.

Kas turi teisę naudotis kiemo aikštele?

LAT nagrinėtos bylos aplinkybės atskleidė, kad prie daugiabučio namo esanti parkavimo aikštelė nuosavybės teise priklauso privačiam juridiniam asmeniui – UAB, tačiau ja jau daugelį metų naudojasi gyvenamojo namo gyventojai, kadangi pagal detaliojo planavimo dokumentus, įgyvendinant reikalavimą užtikrinti tam tikrą parkavimo vietų skaičių, ji buvo numatyta aptarnauti pagrindinį objektą – daugiabutį. UAB  teigė, kad gyventojai neteisėtai užėmė jų teritoriją ir reikalavo nutraukti naudojimąsi ja.

Tačiau Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad tokiose situacijose svarbu vertinti dėl kokių priežasčių gyventojai naudojasi aikštele, ar tai būtina tinkamam daugiabučio eksploatavimui, ir ar egzistuoja teisinis pagrindas pripažinti tokią aikštelę daugiabučio namo priklausiniu.

Svarbiausiai – proporcingumas ir sąžiningumas

Teismas išaiškino, kad vien tai, jog parkavimo aikštelė nėra bendrojo naudojimo objektas, savaime nereiškia, kad gyventojai neturi teisės į jos naudojimą.

„Gyventojų naudojimasis parkavimo aikštele, priklausančia kitam juridiniam asmeniui, gali būti pagrįstas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kai toks naudojimas yra būtinas daugiabučio namo funkcionavimui, o žala savininkui atlyginama“, –  teigiama nutartyje.

Teismas pabrėžė, kad būtina įvertinti visas aplinkybes – ar aikštelė faktiškai reikalinga gyventojų poreikiams, ar gyventojai siekė susitarti dėl kompensacijos, ar ji nustatyta pagrįstai.

Pasak advokato Eimanto Čepo, situacijose, kai žemės ar statinio savininkas sutinka su naudojimu, o šalys susitaria dėl protingos kompensacijos – naudojimosi tvarka laikytina teisėta ir pagrįsta.

Jo nuomone, ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis gali turėti reikšmingų pasekmių visos Lietuvos miestų gyventojams, ypač tankiai urbanizuotose teritorijose, kur infrastruktūros plėtra, žemės ar statinių nuosavybės teisės ir faktinis naudojimasis dažnai susikerta. Nepaisant to, kad pagrindinius pastatus aptarnaujantys žemės sklypai ar statiniai realizavus NT projektus kartais lieka ne gyventojų bendroji nuosavybė, faktinė jų paskirtis ar naudojimas gali sudaryti teisinius pagrindus tokius daiktus pripažinti antraeiliais ir pagal tai spręsti dėl jų teisinės padėties ir likimo.

„Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo sprendimu pripažįsta tokios faktinės praktikos teisinę svarbą, jei ji atitinka protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, bei skatina konstruktyvius sprendimus tarp bendruomenių ir privačios žemės sklypų ar statinių savininkų“, – sako advokatas.

Šis sprendimas siunčia aiškią žinią – miestų infrastruktūra ir žemės naudojimas turi būti sprendžiamas dialogo, susitarimo ir teisingos kompensacijos būdu. Tiek gyventojai, tiek NT vystytojai, tiek savivaldybės yra skatinami siekti balanso tarp nuosavybės teisių ir viešojo intereso, o LAT praktika tampa vertingu pagrindu ieškant ilgalaikių sprendimų urbanizuotoje aplinkoje.

„Teisingumo principas neturėtų būti apribotas vien kadastriniais žemėlapiais – jis turi atspindėti ir tikrąją žmonių gyvenamąją realybę“, – pažymi AVOCAD teisininkas.

Teisininkai ir algoritmai: kasacinis teismas įveda dirbtinio intelekto išviešinimo pareigą 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Šiuo metu pasaulyje dirbtinio intelekto (toliau – DI) tema yra viena aktualiausių, kai kalbama apie įrankius, padedančius įvykdyti įvairias darbines užduotis įvairiose profesinėse veiklose – įskaitant ir teisę, kur DI jau taikomas analizuojant dokumentus ar generuojant tekstus, tačiau vis dar daro klaidų ir nėra pakankamai tikslus, kad galėtų veikti be žmogaus priežiūros. 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) neseniai paskelbė svarbią naujovę – baudžiamosiose bylose teikiamuose kasaciniuose skunduose – privaloma atskleisti, jei dokumento rengimui buvo naudotas generatyvinis dirbtinis intelektas. 

Teismo rekomendacijose nurodoma, kad kai kasaciniam teismui teikiamas kasacinis skundas ar jo dalis rengiami naudojantis generatyvinio dirbtinio intelekto įrankiais, toks faktas turėtų būti išviešinamas dokumento pradžioje ar pabaigoje pažymint, kad kasaciniam teismui teikiamas kasacinis skundas ar jo dalis parengti generatyvinio dirbtinio intelekto pagalba, o jo turinys buvo atidžiai patikrintas kasacinį skundą parengusio ar teikiančio asmens. 

Iš to galima daryti išvadą, kad teisininkai siekia žengti koja kojon su technologine pažanga, nes pripažįsta DI pagalba rengiamus dokumentus, tačiau, kol kas šis įrankis dar nepateisina visų lūkesčių dėl daromų klaidų. Todėl, teisininkams dar teks palaukti nepriekaištingos DI pagalbos savo veikloje, juolab, kad klaidos teisėje gali kainuoti labai brangiai. 

Ar sulaukę „neklystančio“ DI, teisės specialistai bus apskritai reikalingi?  

Čia norėtųsi paminėti vieną mintį iš teismų praktikos – šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Vien formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas gali nulemti teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas, todėl turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. 

Taigi, teisė ir teisingumas nėra tik formalus teisės aktų taikymo procesas, o yra teisingumo siekimas, kuriam nepakanka vien formalių ir sausų teisinių argumentų, jeigu jie prasilenkia su teisingumo jausmu.  

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis 

Būsimos išlaidos dėl statybos defektų: kaip pagrįsti ir atgauti?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Įsivaizduokite – samdėte rangovą, tikėdamiesi kokybiško rezultato, tačiau galiausiai patys likote su brokuotu darbu, papildomomis išlaidomis ir neišspręsta problema. Rangovas trūkumų nešalina, o jums nelieka nieko kito, kaip tik gelbėtis savo jėgomis. Ar galima tokioje situacijoje atgauti pinigus – net jei papildomos išlaidos dar tik laukia ateityje?

Komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė, kuri paaiškina, kada teismas gali priteisti būsimos žalos atlyginimą ir ką svarbiausia įrodyti, kad jūsų interesai neliktų neapginti.

Pasak teisininkės, tokioje situacijoje kasacinis teismas yra nurodęs, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų.

Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais gali nukentėti Jūsų interesai, jeigu turtinė padėtis nėra gera ir lėšų reikia nedelsiant.

Advokatė Viktorija Dubovskienė paaiškina, kad tokiais atvejais teismas gali įvertinti ne tik jau patirtą, bet ir būsimą žalą. Jei yra pakankamai pagrįsta tikimybė, kad žala atsiras, teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką kitaip užtikrinti žalos atlyginimą. Tiek pagal Civilinį kodeksą, tiek pagal teismų praktiką, sprendžiant dėl būsimos žalos, taikomas realaus tikėtinumo kriterijus – tai reiškia, kad žalos atsiradimas turi būti labai tikėtinas.

„Svarbiausia, kad būsimos išlaidos būtų būtinos žalos (pavyzdžiui, darbų defektų) pašalinimui“, – pabrėžia teisininkė. Būsimos žalos vertinimas taikomas tada, kai nuostoliai dar nėra atsiradę, bet jų galima tikėtis, arba kai žalos dydžio apskaičiavimas gali užtrukti. Tokiais atvejais svarbu įrodyti, kad žala tikrai atsiras. Dažnai tai daroma remiantis specialistų skaičiavimais ar modeliais, kurie leidžia prognozuoti galimą nuostolių dydį.

Tuo tarpu, jei prašoma atlyginti jau patirtą žalą, būtina aiškiai įrodyti, kad nuostoliai jau atsirado ir yra tiksliai apskaičiuojami. Tačiau vien to nepakanka – tiek prašant atlyginti būsimą, tiek jau atsiradusią žalą, reikia pagrįsti ir žalos dydį: įrodyti, kad visos nurodomos išlaidos buvo (ar bus) būtinos ir pagrįstos.

„Toks aiškinimas grindžiamas tuo, kad civilinė atsakomybė nėra skirta nubausti – ji skirta kompensuoti. Todėl žala atlyginama tiek, kiek reikia, kad žmogus būtų grąžintas į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei žala nebūtų padaryta“, – paaiškina V. Dubovskienė, remdamasi teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad svarbiausia – teisingas žalos atlyginimas. Tai reiškia, kad sprendžiant ginčus turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Jei priteisiama mažiau nei reali žala – nukentėjusiojo teisės lieka iš dalies neapgintos. Jei priteisiama daugiau – nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita. Abiem atvejais pažeidžiamas teisingumo principas.

Jeigu dar nesate faktiškai patyrę visų išlaidų, reikalingų rangovo darbų trūkumams pašalinti, tai dar nereiškia, kad neturite teisės reikalauti šių būsimų išlaidų atlyginimo. Svarbu, kad šios išlaidos būtų būtinos, neišvengiamos, realiai tikėtinos ir lengvai pagrindžiamos, pavyzdžiui, remiantis specialistų vertinimais ar rinkos kainomis.

Tačiau, kaip pažymi advokatė V. Dubovskienė, neužtenka vien to, kad pasirašėte rangos sutartį ar jau darote tam tikrus mokėjimus. Norint, kad teismas priteistų būsimą žalą, būtina pagrįsti tiek pačios žalos realumą (kad ji neišvengiama), tiek defektų šalinimo išlaidų būtinumą ir atitikimą rinkos kainoms.

Pavyzdžiui, jei nurodytų būsimų išlaidų suma yra daugiau nei tris kartus didesnė nei specialistų apskaičiuota remonto vertė, teismas gali manyti, kad nurodyta suma neatitinka tikrosios rinkos situacijos. Taip pat, jei planuojamos išlaidos yra susijusios su visiškai kitokiais nei pradiniai sprendiniais ar jų įgyvendinimu, jos gali būti nepriteistos kaip nesusijusios su esminiais darbų defektais.

Todėl prieš kreipiantis į teismą svarbu įvertinti, ar reikalaujamos kompensuoti išlaidos tikrai yra būtinos ir pagrįstos, ir ar jos tiesiogiai susijusios su darbų trūkumais, o ne papildomais ar iš esmės naujais darbais.

Golfo sezonas pradėtas azartišku AVOCAD vardo turnyru ir šventine nuotaika

Posted on by avocad_bxgv12hf

Šeštadienį Vilniuje, „The V Golf Club“ aikštyne, buvo iškilmingai atidarytas naujasis golfo sezonas. Ta proga įvyko advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vardu vykęs sezono atidarymo turnyras, kuris sutraukė golfo žaidėjus iš visos Lietuvos.

„Golfas ir teisė turi daug bendro – abiem atvejais svarbu strategija, tikslumas ir kantrybė. Džiaugiamės galėdami būti šios bendruomenės dalimi ir prisidėti prie aktyvaus, kokybiško laisvalaikio tradicijų kūrimo Lietuvoje,“ – turnyro atidaryme kalbėjo AVOCAD vadovaujantis partneris Egidijus Langys.

„Sezono atidarymas mums visada ypatingas – kartu su bendruomene švenčiame golfo grįžimą į laukus ir aikštynus. Džiaugiamės matydami augančią golfo kultūrą Lietuvoje bei vis didėjantį žaidėjų aktyvumą“, – pridūrė „The V Golf Club“ vadovas Egidijus Baleišis. Pasak jo, šis aikštynas yra vienas didžiausių ir sudėtingiausių golfo aikštynų Lietuvoje, vertinamas tiek pradedančiųjų, tiek profesionalų. „Golfas mūsų šalyje kasmet vis labiau populiarėja, o sezono starto žaidėjai laukia su ypatingu nekantrumu“, – sakė vadovas.

Turnyro metu žaidėjai varžėsi penkiose kategorijose:

Stableford“ kategorijoje (hcp 24.1–36.0): 3 vieta – Antanas Šimelis;  2 vieta – Aras Labeckas; 1 vieta – Nerijus Kanapka

Moterų „Stroke net“ kategorijoje (hcp +8.0–24.0): 3 vieta – Jurga Savikevičienė, 2 vieta – Jūratė Želnienė, 1 vieta – Skaistė Vasiliauskienė

„Vyrų „Stroke net“ kategorijoje (hcp 15.1–24.0):3 vieta – Mantas Aperavičius, 2 vieta – Lukas Jeronimas Kuliešius,1 vieta – Laurynas Valančius

Vyrų „Stroke net“ kategorijoje (hcp +8.0–15.0): 3 vieta – Darius Momkus, 2 vieta – Edgaras Butrimas, 1 vieta – Valdas Želnys

Pagrindinės „Gross“ kategorijos nugalėtoju tapo Donatas Puodžiukynas, surinkęs 77 smūgius.

Buvo išdalintos ir specialios papildomos nominacijos. Toliausio smūgio moterų kategorijoje laimėtoja – Skaistė Vasiliauskienė. Toliausio smūgio vyrų kategorijoje laimėtojas – Danielius Kojis. Artimiausio smūgio 11 duobutėje nugalėtojas – Valdas Želnys.

Šventinę ir saulėtą dieną lydėjo puiki atmosfera, sportinis azartas, o dalyviai buvo apdovanoti vertingais prizais ir pavaišinti gardžiu desertu, kuris tapo saldžia pergalių ir gerų emocijų kulminacija.

Golfas Lietuvoje pradėtas žaisti gana neseniai, lyginant su kitomis šalimis. Oficialiai pirmieji golfo žingsniai Lietuvoje fiksuojami XX a. pabaigoje, po nepriklausomybės atkūrimo – apie 1990–1991 metus. 1991 m. įkurta Lietuvos golfo federacija. 1992 m. Vilniaus rajone buvo atidarytas pirmasis 3 duobučių golfo aikštynas.

Lošimų reklamai – stop ženklas: kas pasikeis ir kodėl tai svarbu?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Praeitų metų pabaigoje Seimas žengė ryžtingą žingsnį – pritarė reikšmingiems Azartinių lošimų įstatymo pakeitimams, kurie jau nuo 2025 m. liepos 1 d. iš esmės pakeis lošimų reklamos taisykles Lietuvoje. Įvedamas griežtas reklamos draudimas. Kodėl tai padaryta? Lošimų populiarumas ypatingai išaugo tarp jaunų žmonių ir sukėlė nemažai ypatingai stiprių priklausomybių bei skaudžių pasekmių. Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkės Karolinos Briliūtės, šie pokyčiai – ne tik teisinė naujovė, bet ir svarbus signalas visai visuomenei.

Pagal statistiką Lietuvoje sparčiai auga azartinių lošimų dalyvių skaičius, ypač tarp 18–24 metų amžiaus asmenų. Priklausomybė nuo lošimų dažnai atsiranda per nuolatinį susidūrimą su reklama, kuri formuoja klaidingą įspūdį apie lengvą laimėjimą ir praturtėjimą, arba tiesiog nekaltą laiko praleidimą.

„Įstatymo pakeitimai ne tik užkerta kelią manipuliatyviai reklamai, bet ir siunčia aiškią žinutę visuomenei: lošimai yra rizikinga veikla, kuri turi būti griežtai kontroliuojama. Griežtesnis reguliavimas Lietuvoje taip pat atitinka Europos Sąjungos valstybių tendencijas: vis daugiau šalių įveda apribojimus ar draudimus lošimų reklamai, ypač siekdamos apsaugoti nepilnamečius ir kitus pažeidžiamus vartotojus“, – pabrėžia teisininkė.

Dabartinis reglamentavimas

Šiuo metu azartinių lošimų reklama reglamentuojama pagal Azartinių lošimų įstatymą, kuriame azartinių lošimų reklama draudžiama išskyrus azartinius lošimus organizuojančių bendrovių pavadinimus, prekių ženklus ir organizuojamų lošimų rūšis. Draudžiama nurodyti bet kokią papildomą rašytinę, vaizdinę ar garsinę informaciją. Reklama negali būti nukreipta į nepilnamečius ar pažeidžiamas asmenų grupes.

„Tačiau praktikoje lošimų organizatoriai randa būdų šiuos draudimus apeiti, panaudodami kitokias reklamos formas, pavyzdžiui, per nuomonės formuotojus, socialinius tinklus, rėmimo sutartis ar reklaminius žaidimus, kuriuose dalyvavimas netiesiogiai skatino lošimą“, – pastebi Karolina Briliūtė.

2025 m. liepos 1 d. – naujos taisyklės

AVOCAD teisininkė atkreipia dėmesį, kad nuo 2025 m. liepos 1 d. įsigalios naujos, gerokai griežtesnės lošimų reklamos taisyklės. Bus ribojama ne tik reklamos pateikimo vieta, bet ir jos turinys, trukmė bei forma. „Tai – tik pirmasis žingsnis: pereinamuoju laikotarpiu paliekama laiko prisitaikyti, tačiau nuo 2028 m. sausio 1 d. laukia dar griežtesni apribojimai. Numatytos tik kelios išimtys – pavyzdžiui, reklama galės pasirodyti tik lošimų organizatorių svetainėse ar pačiose lošimų vietose, ir tik laikantis griežtų reikalavimų. Taip pat bus visiškai uždraustas bet kokių viešų renginių, veiklų ar net juridinių ir fizinių asmenų rėmimas lošimų bendrovių vardu. Pokyčiai reikšmingi – verta pasiruošti iš anksto“, – įspėja K. Briliūtė.

Kiek kainuos taisyklių nepaisymas?

Šiuo metu už neteisėtą azartinių lošimų reklamą gali būti skiriama bauda nuo 0,1 iki 1 proc. įmonės praėjusių metų pajamų (skaičiuojama nuo statymų sumos atėmus išmokėtus laimėjimusi). Tačiau suma negali būti mažesnė nei 6 000 Eur ir didesnė nei 25 000 Eur. Jei pažeidimas kartojasi per metus – bauda padvigubėja: nuo 12 000 Eur iki 50 000 Eur.

Nuo 2025 m. liepos 1 d. įsigalios dar griežtesnės sankcijos – baudos didės iki 3–5 proc. metinių pajamų. Tad rizika reklamuoti lošimus ne pagal taisykles taps dar brangesnė.

Lietuva Europos Sąjungos kontekste

Europos Sąjungoje nėra vieningo teisės akto, kuris reguliuotų azartinių lošimų reklamą, todėl kiekviena šalis taiko savus ribojimus, remdamasi ES nuostatomis dėl visuomenės sveikatos ir vartotojų apsaugos.

Štai keli pavyzdžiai:

  • Italija nuo 2019 m. pagal „Dignity Decree“ visiškai uždraudė bet kokią lošimų reklamą;
  • Ispanijoje reklama galima tik naktį – nuo 1 iki 5 val. ryto;
  • Belgijoje nuo 2023 m. beveik visiškai uždrausta lošimų reklama, o nuo 2025 m. jos neliks ir stadionuose bei sporto renginiuose.

Nauji Lietuvos įstatymo pakeitimai perkelia šalį į griežčiausiai lošimų reklamą ribojančių ES valstybių gretas. „Tai ne tik siekis lygiuotis į pažangiausius pavyzdžius, bet ir stiprus žingsnis socialinės atsakomybės link. Lietuva išsiskiria ne tik ribojimų apimtimi, bet ir numatytomis griežtomis atsakomybės priemonėmis“, – sako teisininkė.

Kaip pasiruošti verslui?

Lošimų organizatoriams ir su šia veikla susijusiems verslams AVOCAD teisininkė Karolina Briliūtė pataria imtis aktyvių veiksmų, kad laiku prisitaikytų prie naujo teisinio reguliavimo:

  • Peržiūrėti visas sutartis su reklamos agentūromis, nuomonės formuotojais, rėmimo partneriais ir kitais turinio kūrėjais. Įsitikinti, kad jose nėra sąlygų, kurios po 2025 m. liepos 1 d. būtų laikomos neteisėtomis.
  • Nutraukti arba modifikuoti kampanijas, kurios galėtų būti laikomos lošimų reklama, net jei jos pateikiamos kaip „informacinio pobūdžio“.
  • Pasitarti su teisininkais dėl rizikos vertinimo ir atitikties, ypač jei naudojami netiesioginiai reklamos kanalai (prekių ženklai, partnerystės ir pan.).
  • Komunikuoti aiškiai su darbuotojais ir partneriais apie naują teisinį reguliavimą bei galimas pasekmes už jo nesilaikymą.
  • Investuoti į atsakingo lošimo priemones, kurios galėtų būti pristatomos ne kaip reklama, o kaip švietėjiškas turinys apie priklausomybės prevenciją, jei tai neprieštarauja naujam reglamentavimui.

Pasak Karolinos Briliūtės, šie veiksmai ne tik padės išvengti teisinių pasekmių, bet ir sustiprins įmonės reputaciją kaip socialiai atsakingo rinkos dalyvio.

Nuo 2025 m. liepos 1 d. Lietuvoje įsigalios pereinamasis laikotarpis, truksiantis iki 2028 m. sausio 1 d. nuo kurio bus pradedami taikyti dar griežtesni ribojimai. Tai ženklus žingsnis siekiant stiprinti visuomenės sveikatos apsaugą ir mažinti priklausomybės nuo lošimų riziką. Nors verslui šie pokyčiai gali reikšti papildomų iššūkių, jie yra būtini siekiant ilgalaikės visuomenės gerovės. Visuomenė, ypač jaunoji karta, turėtų būti apsaugota nuo rizikingo vartojimo įpročių formavimo, o lošimai neturėtų būti pristatomi kaip pramoga be pasekmių.

Darbdavio teisė į darbuotojo mokymo išlaidų atlyginimą: ką svarbu žinoti? 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Investuoti į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą – įprasta šiuolaikinių darbdavių praktika. Kursai, seminarai, mokymai ar net apmokėtos studijos dažnai tampa dalimi bendros strategijos, siekiant auginti lojalius, motyvuotus ir prie pokyčių prisitaikančius komandos narius.

Vis dėlto ne visada viskas klostosi pagal darbdavio lūkesčius. Pasitaiko atvejų, kai darbuotojas, pasinaudojęs galimybe tobulėti darbdavio lėšomis, netrukus po mokymų baigimo nusprendžia nutraukti darbo santykius. Tokiose situacijose kyla klausimas: ar darbdavys turi teisę reikalauti, kad darbuotojas atlygintų mokymo išlaidas? Kaip apsisaugoti nuo tokių atvejų ir kokias išlaidas darbdavys apskritai gali prašyti atlyginti?

Tuo tarpu darbuotojams svarbu žinoti, ar darbdavio reikalavimas yra pagrįstas ir neprieštarauja darbo teisės normoms. Pasitaiko, kai darbdaviai išskaito patirtas mokymo išlaidas iš darbuotojui mokėtino darbo užmokesčio. Tokiais atvejais kyla klausimų ne tik dėl darbdavio veiksmų teisėtumo, bet ar darbuotojas apskritai privalo grąžinti darbdavio patirtas išlaidas.

Apie visas šias situacijas ir jose kylančius teisinius klausimus kalba Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Laura Jodeliukaitė.

Kada darbdavys gali reikalauti atlyginti darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidas?

Pasak  teisininkės, Darbo kodekse yra reglamentuojamas susitarimas dėl mokymo išlaidų atlyginimo. Pagal jį darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbdavio patirtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo sąlygų, kai darbo sutartis nutraukiama:

  • darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, arba
  • darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių.

Taigi, jei darbo sutartis nutraukiama darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių (pvz., kai darbuotojas dėl ligos ar negalios negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijų, arba kitais pagrindais), arba kai sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės (pvz., kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla, arba kitais pagrindais) ir kt., darbdavys negalėtų reikalauti darbuotojo atlyginti patirtų mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų.

Tokiu teisiniu reguliavimu siekiama apsaugoti darbdavio investicijas į darbuotojo kvalifikacijos tobulinimą, kurios kartu didina ir darbuotojo vertę darbo rinkoje. Darbdavys, pagrįstai tikėdamas, kad sąžiningas darbuotojas tęs darbo santykius ir taip jam „atsilygins“ už suteiktą galimybę tobulėti, turi teisę į tokių išlaidų atlyginimą, jei darbo sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba jo iniciatyva be svarbios priežasties.

Kokios išlaidos laikomos atlygintinomis?

AVOCAD teisininkė pažymi, kad ne visos darbdavio investicijos į darbuotojo mokymą ar kvalifikacijos tobulinimą gali būti laikomos atlygintinomis. Pagal Darbo kodeksą atlygintos gali būti tik išlaidos, kurios susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu.

„Tai reiškia, kad darbuotojas gali būti įpareigotas grąžinti mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidas tik tuo atveju, jeigu mokymai buvo skirti papildomų, tiesioginėms darbo funkcijoms nebūtinų, žinių ar gebėjimų įgijimui“, – pabrėžia Laura Jodeliukaitė.

Susitarime taip pat gali būti nustatyta, ar į mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidas yra įskaičiuojamos ir komandiruotės išlaidos (kelionė, nakvynė, kt.).

Ką sako teismų praktika?

Lietuvos Aukščiausias Teismas yra nurodęs, kad pagal Darbo kodeksą darbdavio pareiga yra apmokyti darbuotoją tiek, kiek tai yra būtina jo darbo funkcijoms vykdyti. Taip pat, darbdavys privalo imtis priemonių darbuotojų kvalifikacijai ir jų profesionalumui, gebėjimui prisitaikyti prie besikeičiančių verslo, profesinių ar darbo sąlygų didinti.

Darbuotojui gali atsirasti pareiga atlyginti darbdavio patirtas išlaidas tik tuomet, kai jis įgyja papildomų žinių ar gebėjimų, kurie viršija jo atliekamam darbui keliamus reikalavimus (kompetenciją) ir padidina jo vertę darbo rinkoje.

„Pavyzdžiui, jei darbuotojas ir taip buvo tinkamas vykdyti pavestas funkcijas, tačiau dalyvavo mokymuose, kurių metu įgijo aukštesnio lygio žinių, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti  – tuomet tokios išlaidos gali būti vertinamos kaip atlygintinos“, -sako teisininkė.

Darbdavio pareiga apmokyti darbuotoją tiek, kiek būtina jo darbo funkcijoms atlikti, nėra laikoma papildomų žinių ar įgūdžių suteikimu, viršijančiu darbo veiklai keliamus reikalavimus. Todėl tokios mokymo išlaidos nelaikomos atlygintinomis darbuotojo lėšomis.

Darbdaviui, norint pagrįsti patirtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlygintinumą, būtina įrodyti:

  • kokios žinios reikalingos darbuotojo darbo funkcijoms atlikti;
  • darbuotojui mokymuose suteiktos žinios buvo aukštesnio lygio, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti.

Tai būtų galima pagrįsti mokymų programomis, sertifikatais ar kitais dokumentais, kuriuose nurodytos darbuotojo įgytos žinios. Jeigu šias įgytas žinias palyginus su reikalavimais darbuotojui būtų galima spręsti, kad darbuotojas įgijo aukštesnio lygio žinių, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti – tokios išlaidos būtų laikomos atlygintinomis.

Pasak teisininkės, teismai yra nagrinėję situacijas, kai darbuotojai dalyvavo konferencijose ir parodose. Jei tokie renginiai buvo susiję su darbuotojo tiesioginiu darbu ir darbo funkcijų vykdymu, o įgytos žinios buvo pritaikytos darbe, darbdavio reikalavimas atlyginti išlaidas nebuvo pripažintas pagrįstu.

Terminas mokymosi išlaidų atlyginimui

Mokymosi išlaidos gali būti atlygintos, jei jos buvo patirtos per paskutinius dvejus metus iki darbo sutarties pasibaigimo, nebent kolektyvinėje sutartyje nustatytas ilgesnis – bet ne daugiau kaip trejų metų – terminas.

Ar darbdavys gali atlikti išskaitą iš darbuotojo darbo užmokesčio už apmokėtus mokymus?

 Įstatymas labai aiškiai apibrėžia, kada darbdavys gali atlikti išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio  – tokių atvejų sąrašas baigtinis. Yra nustatytas aiškus draudimas atlikti išskaitas kitais nei įstatyme numatytais pagrindais. Tarp šių atvejų nėra nurodyta, kad darbdavys gali atlikti išskaitą iš darbuotojo darbo užmokesčio už apmokėtus mokymus.

Tai reiškia, kad net jei darbuotojas yra pasirašęs susitarimą dėl mokymo išlaidų darbdaviui atlyginimo, vien jo pagrindu darbdavys negali padaryti išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio.

Visgi, Darbo kodeksas leidžia šalims darbo sutartyje nukrypti nuo imperatyvių Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytų taisyklių, jeigu tenkinamos visos šios sąlygos:

  • darbuotojo mėnesinis atlyginimas yra pakankamai aukštas (ne mažesnis negu du Valstybės duomenų agentūros paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai);
  • nesitariama dėl teisės normų, kurių keisti neleidžia Darbo kodeksas (pvz., dėl maksimalaus darbo ir minimalaus poilsio laiko, darbuotojų saugos ir sveikatos, kt.);
  • užtikrinama pusiausvyra tarp darbuotojo ir darbdavio interesų.

Taigi, nors įprastai nėra leidžiama susitarti dėl išskaitų iš darbuotojo darbo užmokesčio tam, kad būtų atlygintos darbdavio patirtos darbuotojo mokymo išlaidos, tam tikrais atvejais tokia galimybė vis dėlto egzistuoja.

Įstatyme nustatytas baigtinis išskaitų iš darbo užmokesčio sąrašas yra privalomas (imperatyvus), tačiau nuo jo galima nukrypti, jeigu darbdavys ir darbuotojas dėl to susitaria. Tačiau, darbuotojo darbo užmokestis tokiu atveju neturi būti mažesnis nei nurodytas aukščiau, o taip pat turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp darbuotojo ir darbdavio interesų. Jei šios sąlygos nebūtų įgyvendintos, toks susitarimas galėtų būti pripažintas neteisėtu darbuotojui jį ginčijant.

Ką reiškia užtikrinta darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyra?

Teisininkė atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pusiausvyra buvo laikoma užtikrinta, kai:

  • darbuotojas įsipareigojo kompensuoti mokymų išlaidas tik tuo atveju, jei darbo sutartis nutraukiama anksčiau nei po 12 mėnesių nuo mokymų pabaigos (pagal Darbo kodeksą gali būti susitarta dėl dvigubai ilgesnio – dvidešimt keturių mėnesių – termino);
  • susitarime buvo nustatyta, kad darbuotojas atlygins ne visą išlaidų sumą, o tik tą jos dalį, kuri proporcinga neišdirbtam laikotarpiui.

„Toks susitarimas užtikrino darbdaviui, kad darbuotojas bent metus dirbs įmonėje ir taikys įgytas žinias, o darbuotojui – kad po metų jis nebebus įpareigotas nieko grąžinti. Net jei darbuotojas išeina anksčiau, grąžintina suma apskaičiuojama proporcingai“, – apžvelgdama teismų praktiką, sako Laura Jodeliukaitė.

Taip pat, pasak teisininkės, Darbo kodekse yra reglamentuojamas ir specialus atvejis, kai darbuotojas savo iniciatyva studijuoja, siekdamas bakalauro, magistro kvalifikacinio laipsnio ir (arba) profesinės kvalifikacijos pagal formaliojo profesinio mokymo programas ir darbdavys apmoka visas arba bent pusę šių išlaidų. Tokiu atveju gali būti susitarta, kad darbuotojas studijų metu ir trejus metus po jų pabaigos galės nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva be svarbios priežasties tik tuo atveju, jei atlygins darbdaviui jo patirtas išlaidas.

Svarbiausia žinoti, kad  galimybė darbdaviui susigrąžinti mokymų išlaidas egzistuoja, tačiau tai galima daryti tik įstatyme nustatyta tvarka ir aiškiai susitarus.