Month: June 2025

Vienodas darbas – skirtingas atlygis: ar visada diskriminacija?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Kai du žmonės įmonėje atlieka tą patį darbą, tačiau gauna skirtingą atlygį – kyla natūralus klausimas: ar tai teisėta? Ar tokia situacija jau laikytina diskriminacija? O gal darbdavys turi teisėtą pagrindą elgtis nevienodai?

Į šiuos aktualius darbo santykių klausimus atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė, analizuodama tiek nacionalinę darbo teisę, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

Pasak vyresniosios  teisininkės, Darbo kodeksas (DK) numato, kad darbdavys privalo užtikrinti lyčių lygybę ir nediskriminuoti darbuotojų jokiu pagrindu. Kasacinis teismas taip pat yra paaiškinęs, kad draudžiama bet kokia diskriminacija – tiek tiesioginė, tiek netiesioginė – dėl priežasčių, nesusijusių su darbuotojo gebėjimais ar įstatymuose numatytais kriterijais, pavyzdžiui, dėl narystės tam tikroje organizacijoje.

Darbo kodeksas numato, kad darbuotojo atlyginimas negali būti mažesnis nei nustatyta įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse ar įmonės darbo apmokėjimo sistemoje. Taip pat aiškiai nurodyta, kad ši sistema turi būti sąžininga ir užtikrinti, jog darbuotojai nepatirtų diskriminacijos nei dėl lyties, nei dėl kitų pagrindų. Toks pats darbas reiškia atlikimą darbo veiklos, kuri pagal objektyvius kriterijus vienoda ar panaši į kitą darbo veiklą tiek, kad abu darbuotojai gali būti sukeisti vietomis be didesnių darbdavio sąnaudų.

Sistemiškai aiškinant aptartas DK normas, darbo sutarties šalys darbo sutartyje privalo nustatyti nediskriminacines darbo užmokesčio apskaičiavimo taisykles, įtvirtinančias vienodą užmokestį už tokį patį darbą.

Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, kad ne kiekvienas nevienodas elgesys yra laikomas diskriminacija. Ji pripažįstama tik tuomet, kai nėra jokio objektyvaus ir pagrįsto tokio elgesio paaiškinimo. Jei darbuotojas pateikia pagrįstų įtarimų dėl galimos diskriminacijos, tuomet pareiga įrodyti, kad skirtumai buvo teisėti, tenka darbdaviui – nes būtent jis turi prieigą prie visų svarbių duomenų.

Viktorija Dubovskienė atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išnagrinėjęs tokioje situacijoje darbuotojo skundą. Jis nurodė, kad darbuotojui po reorganizacijos tam tikrą laiką buvo taikomos nevienodos darbo apmokėjimo sąlygos, tačiau toks laikinas atlyginimų skirtumas buvo objektyviai pagrįstas – tai buvo reorganizacijos proceso dalis, siekiant per pereinamąjį laikotarpį suvienodinti darbo užmokesčio sistemą visoje darbdavio įmonėje.

„Šiuo atveju darbuotojai buvo laikinai traktuojami skirtingai siekiant gero tikslo – pagerinti jų padėtį. Valstybės institucijos nusprendė taikyti pereinamąjį laikotarpį, per kurį atlyginimai buvo suvienodinti ir padidinti“, – paaiškina advokatė.

Šiam tikslui pasiekti buvo taikytos tarpinės kompensacinės priemonės (priedai prie atlyginimo), o pati sistema buvo suvienodinta greičiau, nei planuota, t. y. per 7 mėnesius vietoje 2 metų.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad laikinas nevienodas apmokėjimas buvo iš anksto žinomas, su juo darbuotojas buvo supažindintas, išreiškė sutikimą, o skirtumai neturėjo diskriminacinio pobūdžio. Kasacinis teismas pabrėžė, kad, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kai siekiama pagerinti visų darbuotojų padėtį ir ribojimų įgyvendinimas neprieštarauja pagrindiniams žmogaus teisių apsaugos principams, tokie ribojimai yra priimtini.

Taigi, pasak advokatės, kiekvienu atveju neužtenka iš pirmo žvilgsnio nuspręsti, kad nuostata yra diskriminacinio pobūdžio, o turi būti vertinamas visų aplinkybių kontekstas ir galutiniai tokių veiksmų tikrieji tikslai.

 

Kai ūkis – ne UAB: Teismas nubrėžė ribas, kam priklauso pinigai

Posted on by avocad_bxgv12hf

Ar ūkininkas gali naudoti ūkio pinigus savo nuožiūra? Ar jam taikytini tokie pat reikalavimai kaip bendrovės vadovui – pirma sumokėti mokesčius, padengti skolas, tik po to lieka „tau“? Į šiuos klausimus, komentuodama naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Karolina Laura Briliūtė. Pasak jos, šis Teismo sprendimas ypatingai svarbus tiems, kas valdo, perleidžia ar ketina įsigyti ūkininko ūkį.

Ūkininkas – ne juridinis asmuo

Nors ūkininko ūkis dažnai vertinamas kaip „verslo vienetas“, jis nėra juridinis asmuo ir negali būti laikomas savarankišku subjektu. Teismas nutartyje pabrėžė, kad ūkis nėra UAB, net jei turi struktūrą, turtą ir net darbuotojus. Teisiškai viską valdo ūkininkas kaip fizinis asmuo. „Tai esminis atskaitos taškas: kai nėra atskiro subjektiškumo, nėra ir pareigos ūkininkui elgtis kaip juridinio asmens valdymo organui“, – pažymi Karolina Laura Briliūtė.

LAT pažymėjo, kad nei Civilinis kodeksas, nei Ūkininko ūkio įstatymas nesukuria atskiros „ūkio turto“ nuosavybės kategorijos. Buhalterinė apskaita yra skirta finansiniams srautams fiksuoti, bet ji nesukuria ir neapriboja nuosavybės teisės. Net jei lėšos buhalterijoje įvardijamos kaip „ūkio pinigai“, jos išlieka ūkininko asmenine nuosavybe.

Pasak AVOCAD teisininkės, Teismas griežtai įvertino apeliacinės instancijos teismo bandymą taikyti verslo teisės analogijas. Bandymas traktuoti ūkininką kaip įmonės vadovą, kuris disponuoja lėšomis tik likus „pelno likučiui“, buvo pripažintas netinkamu ir pavojingu precedentui. Ūkininko veikla nėra kolektyvinė, tai – individuali veikla pagal gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (GPMĮ), kurioje visas gautas turtas priklauso veiklą vykdančiam asmeniui. Lėšų paskirtis – mokesčių mokėjimas, įsipareigojimų vykdymas – yra svarbi, tačiau ji neapriboja savininko teisės naudotis turtu, jei kitaip nėra nustatyta sutartyje.

Mokesčiai: prievolė valstybei, o ne kitai sutarčių šaliai

 LAT taip pat pateikė išsamų vertinimą dėl mokesčių. Nors ūkininkui taikoma pareiga mokėti PVM ir GPM nuo gautų pajamų, tai nereiškia, kad jis neturi teisės naudotis pinigais tol, kol sumokės šiuos mokesčius. Tai – dvi atskiros atsakomybės kryptys: viena – prieš valstybę (mokestinė prievolė), kita – prieš kontrahentą (sutartinė atsakomybė). Ieškovas negalėjo remtis mokestiniais argumentais, siekdamas grąžinti lėšas kaip „neteisėtai pasisavintas“.

Teismo pozicija aiški: ūkininkas gali disponuoti visomis ūkio sąskaitoje esančiomis lėšomis kaip savo nuosavybe, išskyrus atvejus, kai sutartyje aiškiai numatyta kitaip. Jei šalys nesusitarė, kad lėšos iki perleidimo turi būti skirtos tam tikriems mokėjimams, nėra pagrindo teigti, kad ūkininkas privalėjo jų nepanaudoti.

Pasak teisininkės, ši LAT nutartis aiškiai parodė, kad ūkininko veikla, nors ir reglamentuojama buhalterinės apskaitos taisyklėmis, netenka bet kokių juridinio asmens bruožų, kai kalbama apie nuosavybės teisę:

  • Jei norite, kad tam tikros ūkio lėšos būtų naudojamos konkrečiai (pvz., skoloms ar mokesčiams padengti), susitarkite dėl to aiškiai ir raštu – tik rašytinis susitarimas sukuria ūkininkui pareigas partnerio naudai.
  • Nepervertinkite buhalterinių sąvokų, tokių kaip „ūkio pinigai“ ar „ūkio sąskaita“ – jos naudojamos apskaitoje, bet nesuteikia pinigams atskiro teisinio statuso.
  • Negalima remtis mokesčių teisės normomis (PVM, GPM) siekiant riboti ūkininko teisę disponuoti pinigais – mokesčiai turi būti mokami, bet prievolė tai padaryti tenka ūkininkui santykiuose su valstybe, o ne su kita sutarties šalimi.
  • Ūkininkas nėra įmonės direktorius, todėl verslo teisės analogijos, kai lėšos laikomos „ne jo“ iki kol sumokėti mokesčiai ir padengtos skolos, negalioja. Kai ūkis perleidžiamas, tikslus turto, skolų ir pinigų panaudojimas turi būti apibrėžtas iš anksto – kitaip teismas laikys, kad ūkininkas galėjo pinigus naudoti savo nuožiūra.

 

Ar akcininkas gali būti nuteistas už įmonės kreditinį sukčiavimą?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai, kad teisėsauga pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl įtariamo kreditinio sukčiavimo Premjerui priklausančioje įmonėje, kyla klausimų: ką reiškia tokie įtarimai, kas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ir ar atsakomybė gresia tik įmonės vadovui, ar ir akcininkui.

Teismų praktikoje yra ne viena byla, kuriose teisiami ūkininkai ir verslininkai, paskolas ar paramą gavę galimai pasitelkus apgaulę, todėl šis atvejis nėra nei naujas, nei išskirtinis.

Kas laikoma kreditiniu sukčiavimu?

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, kreditinis sukčiavimas – tai situacija, kai paskola, parama, subsidija ar dotacija gaunama apgaulės būdu. Tokie veiksmai kvalifikuojami kaip nusikalstama veika pagal BK 207 straipsnį.

Apgaulė dažniausiai reiškia tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimą, įskaitant informaciją apie kredito gavėjo turtinę padėtį. Tačiau tokie duomenys laikomi apgaule tik tuo atveju, jei jie turėjo lemiamą reikšmę kreditoriaus sprendimui suteikti finansavimą.

BK 207 straipsnio objektyvioji pusė pasireiškia tuo, kad kaltininkas, apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį, gauna paskolą ar kreditą. Asmuo turi suvokti, kad veikia apgaulingai ir siekia turtinės naudos arba sąmoningai leidžia kilti žalai. Pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei pakanka neteisėto paskolos gavimo fakto – nepriklausomai nuo to, kaip ji buvo panaudota.

Pavyzdžiui, jeigu asmuo žino, kad jo turima įmonė neatitinka lengvatinių paskolų gavimo kriterijų, tačiau įsteigia naują įmonę, gauna paskolą ir lėšas panaudoja senosios įmonės veiklai, tokie veiksmai gali atitikti kreditinio sukčiavimo požymius.

Pačių įmonių steigimas ar turto pardavimas nėra draudžiamas. Tačiau jeigu tokie sandoriai sudaromi turint nusikalstamą tikslą – gauti finansavimą apgaule – jie gali būti vertinami kaip nusikaltimas.

Kas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn?

Paprastai baudžiamojon atsakomybėn traukiami konkretūs fiziniai asmenys, veikiantys juridinio asmens vardu. Tai gali būti:

Įmonės vadovas – jei jo sprendimu buvo kreiptasi dėl paskolos ir vėliau lėšos panaudotos kitos įmonės interesams;

  • Įmonės darbuotojai, atsakingi už dokumentų rengimą ar pasirašymą;
  • Akcininkai – jei jie davė nurodymus atlikti neteisėtus veiksmus ar priėmė kitus sprendimus, susijusius su nusikalstama veika.

Ar gali būti nuteistas akcininkas?

Faktas, kad asmuo yra įmonės, gavusios kreditą, akcininkas, savaime nereiškia, kad jis bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau jei nustatoma, kad akcininkas ne tik investavo, bet ir faktiškai valdė įmonę, naudojosi akcininko teisėmis, davė nurodymus ar skatino apgaulingus veiksmus – atsakomybė jam gali būti taikoma.

Tokiuose tyrimuose itin svarbūs įrodymai, patvirtinantys akcininko ir vadovo komunikaciją, akcininkų sprendimus ir jų žinojimą apie vykdomą veiklą. Taip pat vertinama, ar vadovas nebuvo tik formali figūra (statytinis).

Akcininkas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik tuomet, kai jo vaidmuo peržengia pasyvaus akcininko ribas ir pereina į aktyvų dalyvavimą neteisėtoje veikloje – ypač jei jis veikia kaip faktinis vadovas.

Kokios galimos pasekmės?

Be asmeninės baudžiamosios atsakomybės (baudos, laisvės apribojimo ar laisvės atėmimo), gali būti nuteista ir pati įmonė. Jai gali būti skirta bauda, veiklos apribojimas arba netgi likvidavimas. Taip pat gali būti pareikštas reikalavimas atlyginti padarytą žalą.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Egidijus Kieras

Kaip susigrąžinti skolą išvengiant ilgo bylinėjimosi proceso?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Gyvenime neretai pasitaiko situacijų, kai skolininkas dėl įvairių priežasčių atsisako grąžinti skolą ir nereaguoja į jūsų raginimus įvykdyti savo prievolę. Tokiais atvejais gali pasirodyti, kad vienintelė išeitis – kreiptis į teismą, tačiau bylinėjimasis dažnai būna ilgas ir brangus. Siekiant užtikrinti greitesnį ir paprastesnį skolų išieškojimo būdą, Civilinio proceso kodekse įtvirtintas teismo įsakymo institutas. Apie jo tikslus ir privalumus kalba advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.

Kuo pasižymi teismo įsakymo išdavimo procesas?  Čia yra pateikiamas vienodos formos pareiškimas. Prie pareiškimo nepridedami jokie įrodymai. Šias bylas nagrinėja apylinkių teismai. Žyminis mokestis sudaro ketvirtadalį ieškinio mokesčio, bet ne mažiau kaip 10 eurų. Nėra pasirengimo bylos nagrinėjimo stadijos.

Teismo įsakymas – tai procesinis dokumentas, kurį teismas išduoda kreditoriui. Jei skolininkas per 20 dienų nuo įsakymo įteikimo nepateikia prieštaravimų arba nesumoka skolos, įsakymas įsiteisėja ir tampa vykdomuoju dokumentu, kurį galima pateikti antstoliui. Pažymėtina, kad teismo įsakymas gali būti išduodamas tik dėl piniginių reikalavimų, nepriklausomai nuo jų atsiradimo pagrindo.

Kaip pateikti prašymą dėl teismo įsakymo? Asmuo, siekiantis gauti teismo įsakymą, turi pateikti pareiškimą. Jo turinys nustatytas Civilinio proceso kodekso 433 straipsnyje. Tačiau patogiausia naudoti Teisingumo ministro patvirtintą standartinę formą, kurią galima pateikti teismui pagal skolininko gyvenamąją vietą tiek popieriniu, tiek elektroniniu būdu.

Kada pareiškimas gali būti nagrinėjamas? Tam reikalingos būtinosios sąlygos, kad kreditorius įvykdė savo prievoles (kai prievolė yra dvišalė), kad reikalaujama prievolės dalis (kai prievolė daloma), skolininkas gyvena Lietuvoje arba turi čia buveinę. Teismo įsakymas negalimas, jei reikalavimas kyla iš vartojimo kredito sutarties, kurios metinė bendros kainos norma neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų ir jei prašomi delspinigiai viršija įstatymu nustatytą maksimalią pavėluoto mokėjimo palūkanų normą (pagal Komercinių sutarčių įstatymą).

Ar būtina teikti įrodymus? Formaliai – ne. Kreditorius neprivalo pagrįsti reikalavimo įrodymais, o teismas jų pagrįstumo netikrina. Tačiau teismas atsisakys priimti akivaizdžiai nepagrįstą pareiškimą. Todėl rekomenduojama kartu su pareiškimu pridėti bent pagrindinius dokumentus, patvirtinančius piniginį reikalavimą.

Teismo procesas vyksta tokia tvarka: teismas pirmiausiai išduoda teismo įsakymą ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo pareiškimo priėmimo. Kreditoriaus pareiškimo ir teismo įsakymo kopijos išsiunčiamos skolininkui. Skolininkas per 20 dienų gali: sumokėti skolą ir informuoti teismą arba pateikti prieštaravimus (be motyvavimo). Jei prieštaravimų nepateikiama – įsakymas įsiteisėja ir perduodamas antstoliui vykdyti. Jei skolininkas pateikia prieštaravimus – kreditorius turi per 14 dienų pateikti ieškinį pagal bendrąsias taisykles ir primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį.

Didžiausia grėsmė inicijuojant procesą dėl teismo įsakymo išdavimo yra ta, kad skolininkas, nors ir žinodamas, kad iš jo reikalaujama skola yra pagrįsta, sąmoningai gali pareikšti prieštaravimus teismui ir taip pradėti ilgą bylinėjimosi procesą. Todėl, pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo patartina teikti tik „aiškiose“ bylose dėl piniginių reikalavimų t. y. tokiuose ginčuose, kuriuose mažai tikėtina, kad skolininkas turi įrodymų, kuriais galėtų atsikirsti į reikalavimą įvykdyti prievolę. Jeigu abejojama ar jūsų situacijoje verta kreiptis į teismą dėl teismo įsakymo, o ne iškarto teikti ieškinį teismui, patartina pasitarti su teisininkais.

 

Netikslūs akcininkų duomenys – bauda ar net baudžiamoji atsakomybė?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Nors gali atrodyti, kad formalūs registrai yra tik „popierizmas“, vadovams verta prisiminti – klaidos ar delsimas pateikiant akcininkų duomenis į JADIS (Juridinių asmenų dalyvių informacinę sistemą) gali kainuoti ne tik pinigus, bet ir kelti kur kas rimtesnių teisinių pasekmių.

Pagal Akcinių bendrovių įstatymą, vos tik įsteigus uždarąją akcinę bendrovę arba pasikeitus jos akcininkams, per 5 darbo dienas į JADIS būtina pateikti visą reikiamą informaciją apie akcininkus: jų duomenis, akcijų skaičių, įsigijimo datą ir pan.

Nors vadovas gali pavesti šią pareigą kitam asmeniui, atsakomybė vis tiek tenka jam. Tai reiškia, kad jei duomenys nepateikiami, pateikiami pavėluotai arba klaidingi – atsakomybė tenka būtent vadovui.

Kokia gali būti taikoma teisinė atsakomybė bendrovės vadovui už uždarosios akcinės bendrovės akcininkų duomenų nepateikimą, pavėluotą pateikimą, neteisingų duomenų pateikimą, pasakoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Domantas Velykis.

Teisininko teigimu, standartiniu atveju, bendrovės vadovui pažeidusiam uždarosios akcinės bendrovės akcininkų duomenų pateikimo į JADIS pareigą ar tvarką, yra taikoma nuo šešių šimtų iki vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimt eurų administracinė nuobauda, t. y. administracinė atsakomybė.

Šios nuobaudos teisinis pagrindas yra įtvirtintas Administracinių nusižengimų kodekse, kuriame nustatyta, kad, pirma, neteisingų juridinio asmens duomenų ir kitos teiktinos informacijos pateikimas Juridinių asmenų registro duomenų tvarkytojui, Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos tvarkytojui, antra, juridinio asmens duomenų ir kitos teiktinos informacijos nepateikimas Juridinių asmenų registro duomenų tvarkytojui, Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos tvarkytojui laiku teisės aktų nustatyta tvarka užtraukia minėtą administracinę atsakomybę juridinio asmens vadovui.

Atsižvelgiant į administracinės atsakomybės ir baudžiamosios atsakomybės panašumus, kyla pagrįstas klausimas – ar bendrovės vadovui gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už akcininkų duomenų nepateikimą, pavėluotą pateikimą, neteisingų duomenų pateikimą?

Domantas Velykis primena, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo nagrinėjama byla, kurioje keltas klausimas dėl dviejų nusikalstamų veikų taikymo už akcininkų neteisingų duomenų pateikimo į viešą registrą galimybės, kai bendrovės vadovas, būdamas vienintelis bendrovės akcininkas ir jos vadovas, 2014 m. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė kitam asmeniui 50 vienetų bendrovės akcijų, tačiau 2017 m. bendrovės vadovas pateikė Registrų centrui prašymą įregistruoti save kaip vienintelį bendrovės akcininką, melagingai nurodydamas, kad visas akcijas įgijo 2016 m., nors realiai akcijų iš kito asmens nebuvo atgavęs.

Pirmiausia, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad 2014 m. sudaryta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo galiojanti – jos niekas nepanaikino ir nepripažino negaliojančia. Todėl teismas vertino, ar bendrovės vadovas, pateikdamas Registrų centrui prašymą įregistruoti save kaip vienintelį akcininką, galėjo būti padaręs nusikaltimą – t. y. ar jis tokiu būdu neteisėtai įgijo svetimą turtą, šiuo atveju – 50 akcijų, kurios jau priklausė kitam asmeniui.

Šioje situacijoje, pasak teisininko, svarbu žinoti, kad bendrovių akcijos gali būti perleidžiamos tik sudarius tam tikrą sandorį (pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo ar dovanojimo) ir atlikus įrašą vertybinių popierių sąskaitose. Tuo tarpu JADIS yra tik informacinė sistema, kurioje registruojami jau įvykę akcininkų pasikeitimai, bet pats įrašas joje nesukuria nuosavybės teisių.

„Todėl vien tik vadovo prašymas įregistruoti save kaip vienintelį akcininką negarantuoja, kad jis teisėtai įgijo tas akcijas. Kadangi tokie įrašai neatspindi realaus sandorio, teismas padarė išvadą, jog šis veiksmas negali būti laikomas sukčiavimu – vadovas faktiškai neįgijo jam nepriklausančių akcijų ar su jomis susijusių teisių“, – sako AVOCAD teisininkas Domantas Velykis.

Antra, buvo nagrinėjama, ar bendrovės vadovas, pateikdamas Registrų centrui prašymą įregistruoti save kaip vienintelį akcininką ir nurodydamas neteisingus duomenis, galėjo būti laikomas suklastoto dokumento kūrėju ar naudotoju – kitaip tariant, ar jo veiksmai atitinka dokumento suklastojimo nusikaltimo sudėtį.

Vertinant, ar toks veiksmas išties pavojingas, svarbu atsižvelgti į tai, ar dėl melagingos informacijos pateikimo kilo realios teisinės pasekmės – ar buvo pažeistos kitų asmenų teisės ar interesai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju buvo sukurta tik formali situacija, kuri sudarė įspūdį, jog vadovas yra vienintelis akcininkas. Tačiau vien tokio įrašo nepakanka – jis nesukėlė jokių realių pasekmių. Nors teoriškai tokia informacija galėjo būti panaudota, pavyzdžiui, sudarant sandorius su trečiaisiais asmenimis, tačiau nebuvo rasta jokių įrodymų, kad vadovas siekė pakenkti ar iš tikrųjų tuo pasinaudojo.

Apibendrinant, teismas padarė išvadą, kad nors vadovo pateiktame prašyme Registrų centrui buvo neteisinga informacija, tai nebuvo pakankamai pavojinga ar žalinga, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė. Jo veiksmai nesukėlė realios žalos nei kitiems asmenims, nei teisės sistemai, todėl jie nebuvo prilyginti dokumento suklastojimui.

Taigi, kai į JADIS pateikiami netikslūs akcininkų duomenys, dažniausiai taikoma administracinė atsakomybė – bauda nuo 600 iki 1 450 eurų. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais, kai aiškiai matyti, kad vadovas tyčia pateikė neteisingus duomenis ir jais pasinaudojo siekdamas naudos, pavyzdžiui, sudarydamas sandorius ar apgaudinėdamas kitus asmenis.

 

 

Verslo triukas: kaip restruktūrizavimas padeda pabėgti nuo skolų?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Lietuvoje veikiantis juridinių asmenų restruktūrizavimo institutas – tarsi skubios pagalbos priemonė įmonėms, kurios dar gyvybingos, bet susiduria su finansiniais sunkumais. Deja, vis dažniau jis išnaudojamas ne gydymui, o laiko vilkinimui. Pastebima tendencija, kad kai kurios įmonės inicijuoja restruktūrizavimo bylą vien tam, kad atidėtų turimų skolų mokėjimą – net neturėdamos realaus plano atsigauti ar persitvarkyti.

 Restruktūrizavimas – per lengvai pasiekiamas? 

 Restruktūrizavimo byla keliama, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) juridinis asmuo turi finansinių sunkumų; 2) yra gyvybingas; 3) nėra likviduojamas dėl bankroto. Be to, teismas atsisako iškelti restruktūrizavimo bylą, jeigu restruktūrizavimo planas turi trūkumų.

Sąlygos įstatyme nurodytos, tačiau teismai, spręsdami restruktūrizavimo klausimą, per daug į jas nesigilina ir vertina pakankamai formaliai.

Pavyzdžiui, įmonės turimi prabangūs automobiliai ir kreditoriai, kurie turi sąsajų su pačia įmone, teismui dažnu atveju klausimų nekelia. Atrodytų, jog problemos nėra, nes niekas vis tiek nenukentės – juk tai restruktūrizacija, o ne bankrotas, ir skolos nebus nenurašomos.

Taip, skolos nenurašomos, tačiau jau pats pareiškimo dėl restruktūrizavimo pateikimas teismui automatiškai sustabdo skolų išieškojimą. Kreditoriams belieka laukti, kol teismas nuspręs, ar tokiai įmonei yra pagrindas kelti restruktūrizavimo bylą. Iškėlus bylą, skolų mokėjimas gali būti atidėtas dar penkeriems metams.

Taigi, atmestinai vertinant restruktūrizacijos klausimą ir gelbėjant vieną įmonę, galima paskandinti kitas, t. y. tas, kurios negali laukti penkerių metų,  kol atgaus skolas iš restruktūrizuojamos įmonės.

Nuo pagalbos iki fikcijos – vienas žingsnis 

Praktikoje daugėja atvejų, kai įmonės jau iš anksto žino, jog jų verslo modelis nebepajėgus išsilaikyti, tačiau vis tiek inicijuoja restruktūrizavimo procesą. Dažniausiai – tam, kad:

  • sustabdytų skolų priverstinį išieškojimą;
  • išlaikytų vadovų kontrolę įmonėje;
  • apsisaugotų nuo kreditorių inicijuoto bankroto;
  • laimėtų laiko deryboms su kreditoriais be realaus restruktūrizavimo plano;
  • galiausiai išvengtų kai kurių skolų grąžinimo.

Tokia praktika iškreipia visos restruktūrizavimo sistemos esmę: vietoj to, kad gelbėtume dar gyvybingus verslus, palaikomas fiktyvus įmonių gelbėjimas kreditorių sąskaita.

Kas kaltas: verslininkai ar teisinis reguliavimas? 

Nors formaliai žiūrint įstatymas neleidžia inicijuoti restruktūrizavimo bet kam, nes reikia įrodyti įmonės mokumą, pateikti planą ir verslo perspektyvą, praktikoje šie kriterijai taikomi pernelyg formaliai. Teismai neretai remiasi tik skaičiais „ant popieriaus“, o ne realia įmonės padėtimi. Tai leidžia net ir beviltiškai įsiskolinusioms įmonėms formaliai atitikti kriterijus – ypač jei jas konsultuoja patyrę teisininkai.

Kreditoriai šioje situacijoje yra bejėgiai. Kol teismas svarsto, ar pradėti restruktūrizavimą, jie netenka galimybės ginti savo interesus, o vėliau – jau būna per vėlu: turtas išdalytas, dokumentai „prarasti“, o atsakomybė ištirpsta tarp buvusių direktorių.

Dar viena vis dažnesnė piktnaudžiavimo forma – dirbtinai kuriami arba glaudžiai su įmonės savininkais susiję kreditoriai. Tokie „kreditoriai“ dažnai yra susijusios įmonės, giminaičiai, įmonės vadovų valdomi juridiniai asmenys arba tiesiog „popierinės“ bendrovės, kurioms paskolos suteiktos formaliai, be realaus pinigų judėjimo.

Jų pagrindinis tikslas – įgyti balsų daugumą kreditorių susirinkimuose. Kadangi pagal įstatymą kreditorių sprendimams priimti dažnai reikia tam tikros balsų daugumos (pagal finansinių reikalavimų dydį), susikūrus „draugiškus“ kreditorius, lengviau „prastumti“ sprendimus, kurie naudingi – pavyzdžiui, patvirtinti restruktūrizavimo planą.

Tokiu būdu tikrieji kreditoriai – tie, kuriems iš tiesų yra skolinga įmonė – atsiduria mažumoje ir praranda realią įtaką procesui. Dar blogiau – kartais jie net nesužino apie kreditorių susirinkimus, nes oficialiai komunikacija vykdoma su tariamais pagrindiniais kreditoriais. Ši praktika iš esmės iškreipia visą restruktūrizavimo mechanizmą ir kelia pagrįstų klausimų dėl proceso skaidrumo ir sąžiningumo.

Apibendrinant galima teigti, jog restruktūrizacijos procesas turi spragų ir čia kyla klausimas, ar tos spragos yra teisiniame reguliavime, ar jau teismų pateikiamuose išaiškinimuose. 

Visgi reikia prisiminti, jog restruktūrizavimas iš esmės buvo sukurtas kaip paskutinė pagalba verslui, tačiau praktikoje dažnu atveju panaudojama ir kaip skolų vengimo priemonė.

 

Parengė AVOCAD advokatas Egidijus Kieras