Month: March 2025

Teisinis atstovavimas: ką reikia žinoti apie įgaliojimus?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Įsivaizduokite: esate išvykę atostogauti į kitą šalį, o Lietuvoje reikia pasirašyti svarbią sutartį. Arba – jūsų senelė dėl sveikatos problemų negali pati nueiti į banką ar tvarkytis dokumentų. Draugas paprašo jūsų padėti parduoti jo butą, nes pats gyvena užsienyje. Pasak teisininkų, tokių situacijų sprendimas vienas – įgaliojimas. Įgaliojimas tai – rašytinis dokumentas, kuriuo suteikiama teisė kam nors atlikti teisinius veiksmus kito asmens vardu. Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas pažymi, kad nors tai patogus ir dažnai naudojamas įrankis, bet kad jis veiktų sklandžiai ir išvengtumėte klaidų, svarbu žinoti pagrindines su juo susijusias taisykles.

Pirmiausiai, įgaliojimui sudaryti pakanka vieno asmens (atstovaujamojo) valios. „Atstovo sutikimas nereikalingas įgaliojimo išdavimui ir įsigaliojimui. Pasirinktas atstovas neprivalo vykdyti jam patikėtų įpareigojimų, įstatymas suteikia atstovui teisę atsisakyti jam išduoto įgaliojimo“, – atkreipia dėmesį teisininkas.

Išdavęs įgaliojimą atstovaujamasis vadinamas įgaliotoju, o gavęs įgaliojimą atstovas – įgaliotiniu. Įgaliojimas nurodo kokius konkrečius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu.

Atstovui suteiktas teises patvirtinti gali tik jam išduotas įgaliojimas, todėl atstovas, atlikdamas visus veiksmus atstovaujamojo vardu, turi pateikti įgaliojimą tretiesiems asmenims.

Teisininkas taip pat pažymi, kad įgaliojimuose turi būti tiksliai suformuluotos teisės, kurios suteikiamos įgaliotam asmeniui. „Įstatymas neleidžia nurodyti abstraktaus teisių turinio. Pavyzdžiui negalima nurodyti, kad įgaliojimas suteikiamas visiems galimiems teisiniams veiksmas atlikti. Įgaliojime turi būti nurodytas baigtinis ir išsamus suteikiamų teisių sąrašas“, – teigia R. Puodžiūnas. Taipogi, įgaliojimas negali būti suteikiamos toms teisėms, kurios gali būti įgyvendinamos tik asmeniškai (pvz. santuokos sudarymas, testamento sudarymas, uzufrukto nustatydamas daiktui).

Įgaliojimų būna įvairių – nuo vienkartinių iki tokių, kurie suteikia daugiau galios. Kad būtų paprasčiau suprasti, jie skirstomi pagal tai, kokio masto teises suteikia:

  • Vienkartinis (paprastasis) įgaliojimas – tai toks, kuris skirtas vienam konkrečiam veiksmui. Pavyzdžiui, jeigu reikia pasirašyti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir jūs to padaryti negalite – išduodate įgaliojimą kitam asmeniui tai atlikti už jus.
  • Bendrasis įgaliojimas – kai norite, kad kažkas padėtų rūpintis jūsų turtu, jį saugotų ar tvarkytų kasdienius su tuo susijusius reikalus. Tai jau šiek tiek platesni įgaliojimai, bet vis tiek riboti.
  • Specialusis įgaliojimas – skirtas tam tikros srities veiksmams. Pavyzdžiui, jeigu norite, kad kas nors atstovautų jus teisme arba tvarkytų jūsų reikalus banke.

Įgaliojimai taip pat gali būti išduodami vienam žmogui arba keliems. Jei skiriate vieną konkretų asmenį – tai vadinama atskiruoju įgaliojimu. Jei įgaliojate keletą žmonių ir jie turi veikti kartu – tai jau bendrasis (kiekybinis) įgaliojimas.

Dar vienas svarbus dalykas, pasak AVOCAD teisininko, yra įgaliojimo trukmė. Jis gali būti terminuotas (kai aiškiai nurodoma, iki kada galioja), arba neterminuotas. „Tačiau jeigu terminas neparašytas, įstatymas vis tiek riboja jo galiojimą – toks įgaliojimas automatiškai galioja tik vienerius metus nuo jo išdavimo dienos“, – sako R. Puodžiūnas.

Kad įgaliojimas galiotų, jis turi būti surašytas kaip atskiras rašytinis dokumentas ir pasirašytas paties įgaliotojo – to, kuris leidžia kitam veikti savo vardu. Kai kuriais atvejais įstatymas reikalauja ir notaro patvirtinimo. Tai būtina, kai įgaliojama sudaryti sandorius, kuriems reikalinga notarinė forma, kai veikiama fizinio asmens vardu tvarkant reikalus su juridiniais asmenimis ar kai kalbama apie veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu ar disponavimu.

Įgaliojimai nėra amžini. Jie pasibaigia įvairiais atvejais – kai baigiasi jų galiojimo laikas, kai pats įgaliotojas nusprendžia jį panaikinti arba kai įgaliotinis atsisako jį vykdyti. Įgaliojimas netenka galios ir tada, kai išnyksta viena iš šalių – pavyzdžiui, jei juridinis asmuo yra likviduojamas arba jam iškeliama bankroto byla, taip pat jei miršta viena iš fizinių šalių, ar ji pripažįstama neveiksnia tam tikroje srityje ar tiesiog laikoma dingusia.

Teisininkas primena, kad pasibaigus įgaliojimui, tiek įgaliotojas, tiek įgaliotinis turi savo pareigas. Įgaliotojas turi atlyginti būtinas išlaidas, kurias įgaliotinis patyrė vykdydamas jo pavedimą – nebent iš anksto buvo susitarta, kad tai bus daroma neatlygintinai. Jeigu abi pusės yra fiziniai asmenys, laikoma, kad susitarimas yra neatlygintinis, jei nenurodyta kitaip.

Įgaliotojas taip pat turi pareigą informuoti apie įgaliojimo pabaigą – ypač jei jis pats jį panaikina arba įgaliojimas pasibaigia dėl jo mirties ar teisinio statuso pasikeitimo. Tokiu atveju apie tai turėtų pranešti įpėdiniai. Tuo tarpu įgaliotinis privalo grąžinti dokumento originalą – jei to padaryti negali, tai turi atlikti jo teisių perėmėjai. Be to, įgaliotinis turi atsiskaityti su įgaliotoju: suteikti visą informaciją apie tai, kaip vykdė pavedimą, kokius veiksmus atliko, kokius dokumentus pasirašė ir ką gavo įgaliotojo vardu. Viskas, kas buvo gauta pavedimo vykdymo metu – turi būti perduota atgal įgaliotojui.

 

Dividendai: kada jų išmokėjimas laikomas neteisėtu?  

Posted on by avocad_bxgv12hf

Metinių finansinių metų pabaiga – puikus metas daugiau sužinoti apie dividendus. Tai svarbus įmonės finansinio planavimo aspektas, tačiau, pasak teisininkų, verslas dažnai pamiršta esminę taisyklę: dividendai turėtų būti mokami tik tuomet, kai įmonė veikia stabiliai ir tokios išmokos nepažeidžia kreditorių interesų. Jei bendrovė turi neapmokėtų skolų, kurios jau turėjo būti sumokėtos, dividendų išmokėjimas gali būti laikomas neteisėtu.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko Domanto Velykio, Akcinių bendrovių įstatyme nustatyta, kad dividendai – tai akcininkui paskirta pelno dalis, proporcinga jam priklausančių akcijų vertei. Paprasčiau tariant, dividendai – tai pelno dalis, kuri skirstoma akcininkams pagal jų turimas akcijas. Įprastai įmonės dividendams skiria tik dalį savo pelno, o likusią dalį investuoja į veiklos plėtrą, inovacijas ar kitas reikmes.

Pelno paskirstymas vyksta pasibaigus finansiniams metams, kai patvirtinamas bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinys. Sprendimą dėl dividendų išmokėjimo ir jų dydžio priima visuotinis akcininkų susirinkimas. Nors paprastai dividendai mokami kartą per metus, įstatymai leidžia bendrovėms juos skirstyti ir dažniau – pavyzdžiui, kas pusmetį.

Teisę gauti dividendus turi tik tie asmenys, kurie visuotinio akcininkų susirinkimo dienos pabaigoje yra bendrovės akcininkai arba turi teisę į dividendus kitais teisėtais pagrindais. Įsigijus akcijas vėliau, praeities dividendai naujam akcininkui nepriklauso, tačiau jis gali pretenduoti į būsimas išmokas.

Sprendžiant dėl dividendų išmokėjimo, būtina laikytis teisinio reguliavimo. „Jei dividendai paskirstomi pažeidžiant teisės aktus, akcininkas gali būti įpareigotas grąžinti gautą sumą bendrovei“, –  pažymi Domantas Velykis. Akcinių bendrovių įstatymas numato, kad jei akcininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad dividendai buvo paskirti neteisėtai, bendrovė turi teisę iš jo išieškoti išmokėtas sumas.

Pasak AVOCAD teisininko, yra trys atvejai, kai bendrovė negali priimti sprendimo mokėti dividendus:

  1. Jei bendrovė turi neįvykdytų įsipareigojimų, kurių terminai jau suėję.
  2. Jei įmonės paskirstytinas pelnas yra neigiamas, t. y. patirta nuostolių.
  3. Jei įmonės nuosavas kapitalas yra per mažas arba sumažėtų iki kritinės ribos po dividendų išmokėjimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad dividendai turėtų būti mokami tik tuomet, kai įmonė veikia stabiliai ir tokios išmokos nepažeidžia kreditorių interesų. Vienas iš įmonės stabilumo rodiklių – jos gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais. Todėl jei įmonė turi neapmokėtų skolų, kurios jau turėjo būti sumokėtos, dividendų išmokėjimas gali būti laikomas neteisėtu.

Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad jei bendrovė, paskyrus dividendus, sumoka pradelstą skolą prieš faktiškai pervesdama dividendus akcininkams, pažeidimas laikomas pašalintu. Tokiu atveju akcininkams išmokėti dividendai nebūtų pripažinti neteisėtais.

Kita  reikšminga situacija, anot teisininko,  jei bendrovė su kreditoriumi susitaria dėl skolos apmokėjimo atidėjimo, patvirtindama naujus mokėjimo terminus. Teismų praktika rodo, kad tokiais atvejais prievolė nelaikoma pradelsta, todėl dividendų skyrimas gali būti laikomas teisėtu, jei įmonė laikosi naujų mokėjimo terminų. Taip įmonė gali užtikrinti akcininkų interesus, kartu nepažeisdama kreditorių teisių.

Taigi, dividendų skyrimas yra subtilus procesas, reikalaujantis kruopštaus teisinio įvertinimo. Bendrovėms svarbu ne tik laikytis teisės aktų, bet ir atsakingai vertinti savo finansinę būklę bei įsipareigojimus, siekiant išvengti galimų teisinių pasekmių.

Gelbėjimo operacija vandenyne. Kiek tai kainuos?

Posted on by avocad_bxgv12hf

Visuomenės dėmesį patraukusi lietuvio Aurimo Mockaus gelbėjimo operacija prie Australijos krantų atskleidė svarbų aspektą – kaip teisiškai reglamentuojamos tokios gelbėjimo operacijos ir kas už jas turi sumokėti.

Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Manto Baigio teigimu, tokios gelbėjimo operacijos yra itin aiškiai reglamentuotos tarptautiniais teisės aktais. Pasak advokato, gelbėjimo jūroje klausimus reguliuoja Tarptautinė paieškos ir gelbėjimo jūroje konvencija, prie kurios yra prisijungusi ir Australija. Pagal šią konvenciją, valstybės yra įsipareigojusios teikti pagalbą visiems, kuriems gresia pavojus jūroje – nepriklausomai nuo jų pilietybės ar nelaimės aplinkybių, t. y. už asmens gelbėjimo operacijas jūroje įprastai nėra reikalaujama atlyginti patirtų gelbėjimo išlaidų.

”Visgi, jeigu būtų nustatyta, kad asmuo tyčia ar dėl itin didelio neatsargumo (pvz. nepaisė perspėjimų) sukėlė situaciją, kuriai prireikė gelbėjimo operacijos, gali būti inicijuoti procesai dėl tokių išlaidų atlyginimo“,  – pažymi M. Baigys.

Kalbant dėl Aurimo Mockaus irklinės valties ir joje esančio turto gelbėjimo operacijos – galioja tarptautinė turto gelbėjimo vandenyse konvencija, pagal kurią turto gelbėjimo operacijos suteikia teisę į atlyginimą. Konvencijoje yra išsamiai detalizuotos atlygio sąlygos. Kitaip tariant, turto gelbėtojai turi teisę į atlygį. Šis atlygis dažniausiai mokamas iš turto savininko ar draudiko kišenės.

Teisininkas taip pat  atkreipia dėmesį į tai, kad žmogaus ir turto gelbėjimo operacijos yra dvi skirtingos kategorijos. „Bet kuriuo atveju, ar iš Aurimo Mockaus bus reikalaujama padengti kokias nors išlaidas (jeigu bus vykdomi valties gelbėjimo veiksmai), tai priklausys nuo to, kaip susidariusią situaciją kvalifikuos Australijos atsakingos organizacijos už gelbėjimo veiksmus.“, – pažymi AVOCAD advokatas.

Koks yra reguliavimas dėl žmonių ir turto gelbėjimo Baltijos jūroje?

Lietuva taip pat yra prisijungusi prie Tarptautinė paieškos ir gelbėjimo jūroje konvencijos ir iš žmogaus nėra reikalaujama atlyginti jo gelbėjimo išlaidų (išskyrus tuos atvejus, jeigu būtų konstatuota pačios žmogaus itin nerūpestingi ir tyčiniai veiksmai). Lietuvoje papildomai yra priimtas ir saugios laivybos įstatymas, kuris griežtai numato, jog Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir uostuose esantys laivai, panaudodami turimas technines priemones, privalo suteikti pagalbą nelaimės jūroje ištiktiems žmonėms. Mūsų šalis taip pat yra prisijungusi ir prie tarptautinės turto gelbėjimo vandenyse konvencijos, kurios nuostatos yra taikytinos ir turto gelbėjimo operacijoms, už kurias įprastai tenka atlyginti turto savininkui ar jo draudikui.

 

Ar galima laimėti be kortų: ekonominis spaudimas, derybų nelygybė ir sutarties nuginčijimas 

Posted on by avocad_bxgv12hf

Šiuo metu bene daugiausiai aptarinėjamas įvykis yra JAV ir Ukrainos sutartis dėl naudingųjų iškasenų gavimo. Viešai nagrinėjamos susitarimo sąlygos ir netgi viešinami tam tikri derybų epizodai. Situacijos kulminacija buvo Ukrainos ir JAV prezidentų susitikimas, kurio metu galima matyti dvi skirtingose pozicijose esančias šalis, t. y. dominuojančią JAV, kuri reikalauja Ukrainos sudaryti sutartį, realiai grasindama Ukrainai egzistencinėmis ir ekonominėmis pasekmėmis, jei sutartis bus nepasirašyta. Ir iš kitos pusės matome Ukraina, kuri verčiama pasirašyti aiškiai jai nenaudingą sandorį, kurio niekaip nesvarstytų pasirašyti jei nebūtų kilusi grėsmės jo egzistencijai.

Galime situaciją vertinti iš moralinės pusės, kai stipresnioji sutarties šalis negali naudotis silpnesniosios ypač bloga situacija, tačiau galime paanalizuoti šią situaciją ir iš teisinės perspektyvos, mums kur kas artimesne kasdieniame gyvenime pasitaikančia situacija.

Įsivaizduokite, jog esate įmonės savininkas. Įmonė susiduria su finansiniais sunkumai, kyla jos bankroto galimybė. Į Jus kreipiasi verslo partneriai, kurie Jūsų reikalauja pasirašyti asmeninio laidavimo turtu sutartį už įmonės įsipareigojimus, priešingu atveju jie daugiau su Jūsų įmone nedirbs, kas Jums reiškia įmonės bankrotą. Kaip pasakytų JAV prezidentas, kortų Jūs neturite, arba laiduojate arba galas įmonei. Galiausiai laidavimas pasirašomas, įmonė bankrutuoja ir kreditorius jau reikalauja skolos iš Jūsų. Ar įmanoma tokią laidavimo sutartį nuginčyti?

Dar artimesnė situacija: netenkate darbo, turite mažamečių vaikų, neturėdamas jokio pragyvenimo šaltinio gaunate pasiūlymą parduoti savo būstą už kainą, kuri Jūsų manymu yra neadekvačiai maža, tačiau Jūs neturi kito pasirinkimo, kaip greitai jį parduoti, nes priešingu atveju, patirsite labai skaudžias pasekmes. Ar tokią pardavimo sutartį galima nuginčyti?

Šios sutartys kasdieniame gyvenime nelabai kuo skiriasi nuo JAV ir UKRAINOS susitarimo, tačiau į esamą situaciją pasaulis žiūri atsainiai ir prispaustos prie sienos šalies gelbėti niekas nepuola. Bet jeigu visgi Jūsų būtumėte mano minėtas įmonės akcininkas, ar fizinis asmuo, Jūs netgi po tokios sutarties apsirašymo galėtumėte kreiptis į teismą ir prašyti pripažinti tokį susitarimą negaliojančiu.

Civilinio kodeksas suteikia teise nuginčyti sudarytą sutartį, jeigu jis sudarytas dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą. Taip pat sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, jei ją  asmuo sudarė dėl susidėjusių aplinkybių kurios privertė sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis.

Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam, jog būtų galima pripažinti sandorį sudarytu dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, būtina šių sąlygų visuma: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais pagrindais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas.

Taikant sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl susidėjusių sunkių aplinkybių pagrindą santykiuose su verslo subjektais, reikia atsižvelgti į verslo riziką. Sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu galima tik esant šioms sąlygoms: 1) susidėjus nepriklausomoms nuo kitos sandorio šalies aplinkybėms, dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sąlygomis; 2) kitai sandorio šaliai žinant apie šias aplinkybes bei jomis pasinaudojant, primetant kitai sandorio šaliai savo valią.

Tokiais atvejais ypač svarbu įvertinti sutarties šalių nelygybės elementą susitarime, kai viena šalis gauna kur kas daugiau nei kita.  Kriterijus leidžianti identifikuoti nelygybę apibrėžiamas kaip sutarties ar jos sąlygos sukeliama šokiruojanti disproporcija tarp šalių gaunamos naudos iš sutarties. Taip pat  svarbu, kad, be šokiruojančios disproporcijos tarp šalių gaunamos naudos, būtų nustatytos nesąžiningumą lemiančios aplinkybės, t. y. tai, kad stipresnioji šalis nesąžiningai pasinaudojo silpnesniąja šalimi dėl jos ekonominio silpnumo ar sunkumų, neapdairumo, nepatyrimo, neturėjimo derybinės patirties.

Tarptautiniuose sutarčių teisės principuose įtvirtinta, kad tam tikrais atvejais konstatuoti esminę nelygybę pakanka tik objektyvaus elemento, t. y. sutarties prigimtis ir tikslas gali lemti, kad užtenka nustatyti vien šokiruojančią disproporciją tarp šalių gaunamos naudos iš sutarties. Toks esminės nelygybės aiškinimas atitinka Civiliniame kodekse įtvirtintą reguliavimą. Tam tikrais atvejais galima nustatyti esminę nelygybę vien dėl šalių turimų tarpusavio įsipareigojimų ir gaunamos naudos disproporcijos, kai skirtumas yra ypatingai šokiruojantis, vis dėlto paprastai turėtų būti vertinamos ir subjektyviosios stipresniosios šalies nesąžiningumą lemiančios aplinkybės.

Vienaip ar kitaip, įstatymai numato, jog sutartis, sudaryta dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ar patirto ekonominio spaudimo gali būti pripažinta negaliojančia, tačiau kiekvienu atveju tos aplinkybės būtų tiriamos ir vertinamos teismo, nes sutarčių pripažinimas negaliojančiomis iš esmės galimas tik esant aiškiai nustatytam pagrindui.

 

Advokatas Egidijus Kieras