Po tragiškos artimo netekties dėl kito kaltės, būtina atidžiai spręsti žalos atlyginimo klausimus 

Gyvenimas yra įvairus pasireiškia ne tik džiaugsmais ar rūpesčiais, bet itin skaudžiais įvykiais, kurių pasekmės lydi visą gyvenimą. Apie labai skaudžiuose atvejuose, kuomet eismo įvykyje dėl kito kaltės žūva sutuoktinis, padarytos žalos ir negautų pajamų klausimus kalba advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Dainius Antanaitis.

Pasak advokato, natūralu, kad tokio įvykio sukeltoje būsenoje žuvusiojo artimiesiems, įskaitant sutuoktinį, mažiausiai rūpi kaltininko sukeltų padarinių teisiniai aspektai. „Tačiau, šie klausimai turi būti sprendžiami labai atidžiai. Ir čia norėčiau atkreipti dėmesį ne į baudžiamąjį procesą eismo įvykį sukėlusio kaltininko atžvilgiu, o į sutuoktinio, kuris nebuvo kaltas dėl eismo įvykio, žūties sukeltą žalą“, – sako Dainius Antanaitis.

Dėl eismo įvykio sukeltos žūties įprastai patiriama tiek turtinė, tiek neturtinė asmens, kurio sutuoktinis žuvo, žala, kurią privalo atlyginti kaltininko transporto priemonės privalomos civilinės atsakomybės draudimas. Kalbant apie turtinę žalą, reikia paminėti, kad ją įprastai suprantame, kaip turto sunaikinimą ar sugadinimą, nuostolius, išlaidas. Pavyzdžiui, tai gali būti laidojimo išlaidos. Tačiau, čia advokatas primena, apie dar vieną turtinės žalos rūšį – negautas pajamas.

Teismų praktika apie sutuoktinio negautas pajamas dėl kito sutuoktinio žūties eismo įvykyje yra gana išsami ir labai plataus turinio, sako Dainius Antanaitis, tačiau esminiai momentai, kuriuos turime žinoti yra šie:

  • paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą, tačiau civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurią galima įrodyti;
  • iš susiklosčiusios teismų praktikos ir iš įstatymo kylančios prezumpcijos, kad žuvęs sutuoktinis prisidėjo prie šeimos išlaikymo, galima pagrįstai teigti tai, jog likęs gyvas sutuoktinis ateityje netenka pajamų dalies, kuri būtų tekusi gyvajam sutuoktiniui jei kitas sutuoktinis būtų nežuvęs;
  • netekta pajamų dalis suskaičiuojama taip: nustatoma kiek tikėtinai žuvęs sutuoktinis būtų gyvenęs pagal statistikos departamento skelbiamą asmens vidutinę gyvenimo trukmę ir sudedami visi žuvusio sutuoktinio vidutiniai darbo užmokesčiai per mėnesį ir visos mėnesinės pensijos, kurias jis būtų gavęs, iki tikėtinos gyvenimo trukmės pabaigos, tuomet gauta suma dalinama per pusę.

„Paprastai tariant, eismo įvykyje žuvusio asmens sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kaltininko transporto priemonės privalomos civilinės atsakomybės draudimo ½ dalį pajamų, kurias žuvęs sutuoktinis būtų parnešęs, jei nebūtų žuvęs, t. y. iki vidutinės gyvenimo trukmės pabaigos“, – pažymi AVOCAD advokatas.

Tačiau advokatas Dainius Antanaitis, atkreipia dėmesį į tai, kad, jei vidutines pajamas gaunantis asmuo žūsta eismo įvykyje likus pavyzdžiui 10 metų iki pensijos, sudėjus visus jo darbo užmokesčius iki pensinio amžiaus ir dar pridėjus pensijas, kurias jis būtų gavęs iki vidutinės gyvenimo trukmės pabaigos bei padalinus iš dviejų, būtų gaunama gana reikšminga suma. Ne gana to, šalia tokios žalos pridėjus dar ir neturtinės žalos sumą, kuri taip pat būna gana reikšminga, draudikui gali tekti sumokėti visai nemažą dydžio žalą žuvusiojo sutuoktiniui.

Natūralu, kad draudimo bendrovės ne visada moka reikalaujamą sumą, nesutikdami su ja ar jos dalimi. Tokiu atveju, nukentėjęs asmuo teisybės turėtų ieškoti teisme. „Į kieno pusę pasvirs Temidės svarstyklės kiekvienoje konkrečioje byloje nei asmuo, nei draudikas 100 proc. nėra garantuoti. Todėl, bylinėjimasis neskamba patraukliai nei vienam iš jų. Ir čia draudikas gali pasiūlyti „kompromisą“. Pavyzdžiui sudaryti sutartį, kuria draudimas tarkim sutinka sumokėti solidžią neturtinės žalos sumą, tačiau šiame susitarime asmuo jau atsisako iš jo reikalauti kitos solidžios sumos – negautų pajamų“, – svarbų teisinį momentą pastebi advokatas.

Pasak jo, nors teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo greičiausiai prisiteistų tiek netutinę žalą, tiek negautas pajamas, vis dėl to jis, nenorėdamas rizikuoti, gali pasirinkti žvirblį rankoje – pasirašyti sutartį su draudiku ir taip išspręsti šį klausimą visam laikui.

Vis dėl to, taip jau nutinka, kad asmuo gali suvokti, kad sutarties pasirašymas buvo klaida, kurią galėjo lemti įvairios priežastys (pvz. emociniai išgyvenimai dėl sutuoktinio žūties, žinių trūkumas ir t.t.) ir negautos pajamos, kurias jis greičiausiai būtų prisiteisęs, yra labai reikalingos buityje ir įvairiuose gyvenimo rūpesčiuose, kurie liko tik jam vienam po jo sutuoktinio žūties.

Todėl, pasak advokato, prieš nusprendžiant, ar pasirašyti tokį kompromisinį susitarimą su draudiku dėl žalos, būtina labai gerai pagalvoti ir jei vis dar lieka abejonių, pasitarti su teisininku.

Ką daryti norint apsisaugoti nuo nesąžiningos konkurencijos? 

Lietuvoje kasmet įregistruojama apie 14–16 tūkst. naujų juridinių asmenų. Pavyzdžiui, 2023 m. buvo įregistruota 15,7 tūkst. naujų įmonių, tai didžiausias skaičius per pastaruosius 25 metus.

O ką jau kalbėti apie tuos, kurie įvairias paslaugas teikia užsiimdami individualia veikla. Konkurencija didelė, specialistai turi nemažą pasirinkimą ir dažnai migruoja tarp skirtingų tos pačios srities įmonių ieškodami pokyčių, didesnio darbo užmokesčio ar draugiškesnio kolektyvo. Neretais atvejais naujai į įmonę atėjęs darbuotojas turi ne tik specialias žinias apie konkurentų įmonę ir jos veiklos ypatybes, bet kartu ir artimą ryšį su buvusios darbovietės klientais.

Tokie darbuotojai yra ypač laukiami pas konkurentus nors ir kartais pats darbuotojas gali net nepagalvoti, kad naudodamas turimą informaciją nesąžiningai konkuruoja darydamas žalą ankstesnei darbovietei ar suteikia tokią galimybę naujajam darbdaviui. Kokią įmonės informaciją saugo įstatymas ir ko gali imtis darbdavys, kad apsisaugotų nuo nesąžiningos konkurencijos pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ partneris, advokatas Jonas Zaronskis.  

Kokią įmonės informaciją saugo įstatymai?

Paprastai įmonėje dalį informacijos saugo įstatymas (pvz. komercinė paslaptis), o likusią – specialūs susitarimai ir sutartys. Komercine paslaptimi yra laikomi konfidencialūs duomenys, kurie yra specifiniai ir labai reikšmingi, o jų panaudojimas kokiu nors būdu galėtų pažeisti teisėto informacijos savininko teises ir teisėtus interesus. Komercinė paslaptis net ir pasibaigus darbo santykiams dar kurį laiką yra saugoma įstatyme nustatyta tvarka ir negali būti panaudota jokiais tikslais. Pagal teismų praktiką, komercine paslaptimi yra laikoma informacija, kuri atitinka tris reikalavimus: slaptumo, vertingumo (turi komercinės vertės) ir ar buvo imamasi protingų veiksmų tai informacijai išsaugoti. Taigi įmonių vadovams nederėtų pamiršti, kad kuo vertingesnė konkreti komercinę paslaptį sudaranti informacija, tuo intensyvesni turi būti jos savininko veiksmai šiai informacijai saugoti, kad ši apsauga būtų pripažinta protinga.

Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad pagal teismų praktiką komercinei paslapčiai priskiriamas ir įmonės klientų sąrašas. Duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pavyzdžiui, kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt. Taigi, išėję iš darbo ir kartu su savimi išsivilioję buvusios darbovietės klientus, galite susilaukti nemažų teisinių pasekmių.

Susitarimai dėl konfidencialios informacijos

Neretais atvejais įmonės renkasi darbo sutartyje arba atskirame susitarime numatyti tam tikrus duomenis ir sąlygas, kurie įmonės viduje yra laikomi konfidencialia informacija. Susitarime dėl konfidencialios informacijos apsaugos turi būti apibrėžti konfidencialią informaciją sudarantys duomenys, susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos galiojimo terminas, darbdavio pareigos padedant darbuotojui išsaugoti šios informacijos slaptumą. Šiame susitarime darbdavys ir darbuotojas gali susitarti dėl netesybų už šio susitarimo nevykdymą ar netinkamą jo vykdymą. Susitarimas dėl konfidencialios informacijos apsaugos galioja vienus metus po darbo santykių pasibaigimo, jeigu darbo sutarties šalys nesusitaria dėl ilgesnio termino.

Įmonių vadovai pasirašydami tokio tipo susitarimus turėtų nepamiršti, kad teismas vertina ne tik, ar buvo laikomasi konkretaus konfidencialumo susitarimo, bet ir tai, ar į susitarimą įtraukta informacija buvo pakankamai svarbi ir ar pakankamai buvo stengtasi tą informaciją išsaugoti.

Praktikoje terminai „komercinė paslaptis“ ir „konfidenciali informacija“ neretai vartojami kaip sinonimai, tačiau šių informacijos rūšių santykis yra reikšmingas sprendžiant dėl padarinių, kurie atsirado tokią informaciją paviešinus, panaudojus. Iš esmės komercinė paslaptis yra konfidencialios informacijos rūšis, tačiau konfidenciali informacija nebūtinai yra saugoma kaip komercinė paslaptis. Pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje.

Ar geriau informaciją patentuoti ar slėpti kaip komercinę paslaptį?

Vis dėlto yra du būdai apsaugoti informaciją – galima ją slėpti (pvz. komercinės paslaptys, konfidencialumo susitarimai ir pan.) arba galima ją išviešinti (pvz. patentai).

Komercinė paslaptis, kaip informacijos apsaugos būdas, turi keletą nemažų privalumų: informacijos nereikia niekam atskleisti (pvz. registruoti viešuose registruose); jai nėra keliami griežti formalūs reikalavimai (pvz. naujumas, originalumas) ir kt. Be to, komercinių paslapčių teisinė apsauga yra neterminuota.

Tad kodėl reiktų patentuoti informaciją, jeigu ji ir taip galėtų būti komercinės paslapties objektas? Komercinė paslaptis čia turi keletą trūkumų: visada yra galimybė, kad kitas subjektas komercinę paslaptį sudarančią informaciją atras ar sukurs savarankiškai, taip pat gali būti, kad informacija bus atskleista kitam subjektui teisėtai mėginant ją atkurti (pvz. mėginant atkartoti gėrimo receptą), komercinė paslaptis taip pat gali būti atskleista netyčia arba tyčia.

Patentavimas užtikrina, kad išradimą gaminti, parduoti ar kitaip naudoti galėsite tik jūs. Taigi tik Jūs gausite pelną iš jo pardavimo ir naudojimosi juo. Taip apsaugomos į išradimą investuotos lėšos ir visada galite reikalauti, kad konkurentai nesinaudotų išradimu ir atlygintų nuostolius. Tiesa, tokia išskirtine teise išradimo savininkas gali naudotis tik 20 metų. Kadangi patentas galioja tik 20 metų, o komercinė paslaptis yra saugoma neribotą laiką,  labai išskirtinius produktus, tarkim, tokius kaip Coca-Cola gėrimo receptas, saugo komercinės paslaptys, o ne patentai.

Taigi iš esmės būdas, kurį pasirinksite informacijai apsaugoti priklauso nuo pačios informacijos, jos svarbos ir netgi įmonės veiklos pobūdžio.