Month: September 2024

Vaizdo stebėjimo kamerų montavimas šiomis dienomis tapo ypač populiariu reiškiniu. Natūralu, nes tai viena efektyviausių priemonių saugumui užtikrinti. Tad nenuostabu, kad ypatingai mokyklų teritorijose ir netgi klasėse, siekiant užkardyti, pavyzdžiui, narkotinių medžiagų vartojimą ir platinimą, jos yra itin naudojamos. Kyla  klausimas – ar tai legalu?

Dar šią vasarą Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija kaip tik išnagrinėjo tėvų skundą dėl vykdomo vaizdo stebėjimo pamoku metu.

Mokymosi įstaiga inspekcijai įrodinėjo, jog vaizdo kameros klasėse yra sumontuotos teisėtai, nes mokiniai išsinešdavo jiems pamokų metu mokyklos duotus vadovėlius ar brangius mokslinius skaičiuotuvus, mokiniai dažnai įsidėdavo vieni kitų daiktus, o mokykla gaudavo pretenzijas iš nepilnamečių asmenų atstovų dėl pamokų metu dingusių ar klasėje paliktų daiktų. Taip pat, kad mokyklos darbuotojams kelioms minutėms išėjus iš klasės, kai kurie nepilnamečiai asmenys niokodavo turtą. Buvo atvejis, kai nepilnametis asmuo savavališkai atsidarė 2-ame aukšte esančio kabineto langą ir išlipo ant stogo. O taip pat pastebėta, kad nepilnamečiai rūkė ir labai dažnai pasinaudoję tualetu, negrąžindavo raktų.

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcijos pozicija buvo aiški ir kategoriška – mokymosi įstaiga vaizdo filmavimą vykdė neteisėtai. Vien priežastis įrodyti, kad nėra randami daiktai ar dėl turto dingimo, ar gadinimo yra kaltas nepilnametis asmuo, nėra pagrindas taikyti kraštutinę priemonę – vaizdo stebėjimą klasėse vykstančių pamokų metu.

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko ir asmens duomenų apsaugos teisės eksperto Manto Baigio, mokymosi įstaiga gavo tokį sprendimą ir kartu paskirtą 2 000 EUR baudą, nes nesugebėjo įrodyti, jog jos interesas yra svarbesnis už nepilnamečių asmenų, kurie priskiriami pažeidžiamų asmenų grupei, teisę į privatumą. „Mokykla net neanalizavo, kokią neigiamą įtaką ir poveikį nepilnamečiams asmenims turės visą parą vykdomas vaizdo stebėjimas pamokų metu“, – pastebi Mantas Baigys.

Pasak teisininko, tokia inspekcijos pozicija neturėtų stebinti, nes į vaizdo stebėjimą klasėse žiūrima griežtai ir kitose ES valstybėse. Pavyzdžiui, Prancūzijos asmens duomenų apsaugos priežiūros institucija laikosi pozicijos, jog mokyklos darbo valandomis galima filmuoti pastatų prieigas – įėjimus ir išėjimus dėl saugumo, pvz., siekiant užkirsti kelią neteisėtai prieigai, tačiau sistemingas ir nuolatinis mokyklos mokinių ir darbuotojų stebėjimas mokyklos patalpose, įskaitant klases, yra perteklinis ir neleidžiamas.

Estijos asmens duomenų apsaugos priežiūros institucijos vertinimu, dėl saugumo vaizdo stebėjimo kameros yra tinkamas sprendimas saugoti mokyklos teritoriją, tačiau čia laikomasi labai griežtos nuomonės, kad net  ir dėl asmenų saugumo klasėje, vykdyti vaizdo stebėjimą yra draudžiama.

Italijoje vaizdo stebėjimas kameromis mokyklų viduje taip pat yra galimas tik  tuomet, kai siekiama apsaugoti pastatą ir mokyklos turtą nuo vandalizmo, tačiau filmuojant tik galimų incidentų vietas. Šios  šalies institucijų nuomone, kameros gali būti įjungtos tik ne darbo valandomis ir jų naudojimas pamokų metu ar kitų veiklų metu, kuriose dalyvauja mokiniai, yra neleidžiamas.

Pasak AVOCAD teisininko Manto Baigio, vykdomas vaizdo stebėjimas turi  visų pirma atitikti bendras BDAR nuostatas. Tai reiškia, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi tik laikantis su asmens duomenų tvarkymu susijusių principų, įtvirtintų BDAR 5 str. ir kai toks asmens duomenų tvarkymas gali būti pagrįstas bent viena teisėta asmens duomenų tvarkymo sąlyga, numatyta BDAR 6 str.

Asmens duomenų apsaugos teisės ekspertas pabrėžia, kad ne tik mokymosi įstaigos, bet ir kiekviena organizacija turi atkreipti dėmesį į vykdomą vaizdo stebėjimą, nes kiekvienas pažeidimas gali pasibaigti tūkstantinėmis baudomis, todėl itin rekomenduojama jau prieš kamerų montavimo turėti rimtus argumentus jų naudojimui, o organizacijos, kurių veikloje jau yra naudojamos vaizdo kameros, įsivertinti ar tai yra suderinama su BDAR‘u.

Dažnai girdime apie užsitęsusius ilgus ir sudėtingus skyrybų procesus. Vienas iš būdų palengvinti šį nemalonų procesą – vedybų sutartis. Dauguma žmonių vengia šio raštiško susitarimo, nes neva tai reiškia skyrybas. Ypatingai šis mąstymas būdingas vyresniajai kartai. Tačiau, pasak teisininkų, taip mąstyti yra klaidinga.  Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas pažymi, kad vedybų sutartis yra puikus įrankis, leidžiantis sureguliuoti turtinius klausimus santuokoje ir nedarantis jokios įtakos sutuoktinių asmeniniams santykiams. Taigi, kokia yra vedybų sutarties esmė ir ką ja galima nustatyti bei kokios yra tokios sutarties sudarymo pasekmes?

Vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant atskirai. Vedybų sutarties esmė yra savo nuožiūra nustatyti kitą savo turto teisinį režimą, nei numatyta įstatyme, taip pat nustatyti ir apibrėžti kitas sutuoktinių turtines teises, kurios yra įgyvendinamos sutuoktinių sutarimu.

Taigi, įstatymas leidžia sutuoktiniams patiems spręsti dėl savo turtinių santykių. Vedybų sutartimi galima išspręsti 3 grupes turtinio pobūdžio klausimų:

• Turto teisinio režimo.
• Sutuoktinių tarpusavio išlaikymo.
• Turto padalinimas santuokos nutraukimo arba separacijos atveju.

Turto teisinis režimas

Įstatymas numato, kad jeigu nėra sudaryta vedybų sutartis, kuri numatytų kitokį teisinį režimą, sutuoktinių turtas įgytas iki santuokos yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, o po santuokos sudarymo įgytas turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Vedybų sutartis leidžia nustatyti kitokį turto teisinį režimą negu nustato įstatymas.

Bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei priskiriamas:

1. tiek vieno, tiek abiejų sutuoktinių vardu po santuokos sudarymo įgytas turtas;
2. pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto;
3. pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai;
4. įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos;
5. pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita).

Bendruoju sutuoktinių turtu sutuoktiniai disponuoja bendru sutarimu. Į sutuoktiniui tenkančią dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje gali būti nukreipiamas išieškojimas pagal asmenines sutuoktinio prievoles. Santuokos nutraukimo atveju teismas turi išspręsti klausimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.

Vedybų sutartyje galima numatyti, kad:

• Turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pagal šį režimą netik įgytas turtas iki santuokos lieka kiekvieno sutuoktinio asmenine nuosavybe, tačiau taip pat turtas, kuris yra įgyjamas po santuokos sudarymo tampa kiekvieno iš sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pažymėtina, kad šio tipo režimo pasirinkimas nedaro įtakos pareigoms, susijusioms su šeimos poreikių tenkinimu. (Pvz. vaiko išlaikymas; išlaidos namų priežiūrai) Už tokio tipo išlaidas atsakyti turi abudu sutuoktiniai. Taip pat turi būti laikomasi įstatyme nustatytų ribojimų, susijusių su šeimos turtu. Esant šiam režimui, antstolis negalės nukreipti išieškojimo į kito sutuoktinio turimą turtą.
• Turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmeninė nuosavybė, po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe. Pasirinkus šį turto režimą kiekvieno sutuoktinio įgytas turtas iki santuokos, po santuokos sudarymo taip pat tampa bendru turtu. Tokiu atveju turtą, įgytą iki santuokos sudarymo, sutuoktinis gali perleisti tik esant kito sutuoktinio sutikimui ar įgaliojimui, į šio turto dalį gali būti nukreipiamas išieškojimas pagal kito sutuoktinio asmenines prievoles. Santuokos nutraukimo atveju šis turtas patenka į tarp sutuoktinių dalytino turto masę.
• Turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė. Pagal šį režimą santuokos metu sutuoktinių įgytas turtas jiems priklausys iš anksto nustatytomis dalimis. Vedybų sutartyje būtina aiškiai nustatyti kokiomis dalimis sutuoktiniai įgyja nuosavybę, arba aiškiai turi būti aptariamos dalių nustatymo taisyklės (Pvz. turtas kiekvienam sutuoktiniui priklausys proporcija 50:50).

Vedybų sutartimi sutuoktiniai taip pat gali susitarti taikyti mišrų turto teisinį režimą. Tarkime, kad vienas iš viršuje paminėtų režimų bus taikomas vienai turto daliai, o likusiai daliai bus taikomas kitas turto režimas.

Kaip buvo minėta aukščiau, be turtui taikomo režimo sutuoktiniai taip pat gali nusistatyti kokiu būdu bus dalijimas turtas santuoką nutraukus bei įtvirtinti nuostatas dėl sutuoktinių tarpusavio išlaikymo.

Vedybų sutarties sudarymas

Vedybų sutartį gali sudaryti tik sutuoktiniai, arba asmenys ketinantys susituokti. Todėl vedybų sutartis pagal laiko momentą kada ji buvo sudaryta yra skirstoma į:

• ikivedybinę sutartį;
• povedybinę sutartį.

Kaip galima spręsti iš pavadinimo, ikivedybinę sutartį asmenys sudaro iki santuokos sudarymo, po povedybinę sutartį po santuokos sudarymo. Povedybinė sutartis sutuoktiniams galioja nuo jos pasirašymo momento arba nuo sutuoktinių sutarto momento ateityje. Jų skirtumą lemia tik sudarymo momentas. Todėl asmenys gali būti susituokę virš 10 metų ir nutarti sudaryti povedybinę sutartį. Šalys taip pat gali sutarti, kad tam tikros sutarties nuostatos bus pradėtos taikyti po tam tikro laiko (pvz. išgyvenus santuokoje 3 metus) arba, kad po tam tikro laiko atitinkamos nuostatos nustos galioti. Bet kokiu atveju, ikivedybinė sutartis įsigalioja ne anksčiau nei iki santuokos sudarymo.

Vedybų sutartis privalo būti sudaryta raštu ir patvirtinta notaro, nesilaikant nustatytos formos sutartis bus laikoma negaliojančia. Sudaryta ir notaro patvirtinta sutartis privalo būti įregistruota vedybų sutarčių registre, tik sutartį įregistravus ji gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis.

Vedybų sutartis bet kuriuo metu gali būti nutraukiama abiejų sutuoktinių sutarimu. Vedybų sutarties nutraukimui taikomas toks pats reikalavimas kaip ir jos sudarymui, t. y. sutarties nutraukimas turi būti tvirtinamas notaro. Nutraukus vedybų sutartį, sutuoktinių turtui toliau taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas. Vedybų sutartis taip pat gali būti keičiama sutuoktinių sutarimu, tvirtinamu notaro. Iki sutarties pakeitimo ar nutraukimo įgyto turto teisinis režimas nėra keičiamas.

Taigi, pasak AVOCAD teisininko Roko Puodžiūno, vedybų sutartis nėra nepasitikėjimo vienas kitu išraiškos forma, o tik  puiki priemonė subalansuojanti tarpusavio turtinius interesus santuokoje. Didelę dalį kylančių ginčų (tiek santuokoje, tiek ne) lemia piniginiai nesutarimai, todėl patartina siekti išvengti tokių ginčų kilimo priežasčių.

Lietuvoje nepasitikėjimas teismais ir teisėjais vis dar labai skaudi ir aktuali tema. Teisinės sistemos veiksmingumas yra vienas iš esminių demokratinės valstybės garantų, tačiau klaidos ir piktnaudžiavimai teisėjų ar kitų teismo pareigūnų veikloje gali lemti rimtas pasekmes visuomenei ir asmenims. Teismų sprendimai ne tik formuoja teisingumo sampratą, bet ir tiesiogiai veikia žmonių gyvenimą.

Kai teisėjai ar kiti teismo pareigūnai veikia ne pagal teisės principus arba padaro akivaizdžių klaidų, kyla klausimas dėl civilinės atsakomybės už sukeltą žalą. Ar valstybė turėtų atsakyti už neteisingus sprendimus ir klaidas, padarytas vykdant teisingumą, ir kokios yra tokios atsakomybės ribos? Kokią atsakomybę už savo veiksmus turėtų prisiimti teisėjai bei kiti teismo pareigūnai, – atsako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD jaunesnysis teisininkas Domantas Velykis.

Civiliniame kodekse nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.

Ši norma įtvirtina valstybės atsakomybę už teisėjų padarytas klaidas vykdant teisminę funkciją civilinėje byloje. Ji įtvirtina ir itin plačiai taikytiną galimų teismo klaidų, pabrėžtina, nebaigtinį sąrašą, kadangi valstybės civilinė atsakomybė gali kilti tiek dėl teismo klaidos dėl (ne)atliktinų procesinių veiksmų, tiek dėl teismo sprendimo turinio, tiek dėl teismo atlikto teisės aiškinimo, tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl kitų teismo pareigūnų, atliekančių vidinį teismo administravimą, neteisėtų veiksmų ir kt.

Iš Konstitucijos kylantis teismų nepriklausomumo principas lemia teisinį reguliavimą nustatantį, kad valstybės atsakomybė už teismų padarytas klaidas yra labiau ribota nei lyginant su valstybės civiline atsakomybe už kitų valstybės institucijų padarytas klaidas: kur nukentėjusiajam pakanka įrodyti valdžios institucijų, pareigūnų ir teismo (baudžiamosiose bylose) neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą, t. y. tokiu atveju taikoma griežtoji atsakomybė be kaltės.

Valstybės atsakomybė už teisėjo klaidas vykdant teismines funkcijas yra nustatyta kaip tam tikras kompromisas tarp teisės į teisingą teismą ir teismų nepriklausomumo principų. Būtent toks valstybės atsakomybės nustatymo būdas leidžia užtikrinti, kad nukentėjusiesiems būtų atlyginta žala, tačiau kartu apsaugo teisėjus nuo ieškinių, pareikštinų asmeniškai teisėjams, kadangi šis institutas įtvirtina, būtent, valstybės, o ne pačių teisėjų, atsakomybę už teisėjų klaidas.

Teismų procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, t. y. apeliacine ir kasacine tvarka (bei gali būti atnaujintas bylų, kuriose buvo priimtas ir įsiteisėjo teismo procesinis sprendimas, procesas). Suprantama, kad instancinė sistema objektyviai negali panaikinti visų teismų padaromų klaidų.

Teisėjų klaidų priežastys ir atsakomybės sąlygos

Teismų praktikoje yra įvardinamos tokios pavyzdinės teisėjų klaidų padarymo priežastys: teisėjų pažinimo ribos, įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitokių veiksnių.

Tačiau, nors yra daug galimų priežasčių dėl kurių teisėjai gali padaryti klaidas, tai nesuteikia pagrindo teismui daryti šiurkščias ir akivaizdžias klaidas. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir teisingumo įvykdymą. Todėl, teisėjų padarytos klaidos pirmiausia yra taisomos instancine tvarka ir, jei nepavyksta jų ištaisyti šia tvarka, siekiant, kad minėtos fundamentalios asmens teisės neliktų paneigtos, asmuo su ieškiniu gali inicijuoti valstybės atsakomybės už teisėjų padarytas klaidas procesą civiline tvarka.

Kaip ir standartinės civilinės atsakomybės atveju, ieškovas, siekdamas prisiteisti žalos atlyginimą iš valstybės dėl teismo neteisėtų veiksmų, turi įrodyti keturias civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas: žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir kaltė.

Esminė teisėjų civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė

Pagal teismų praktiką, esminė teisėjų civilinės atsakomybės sąlyga yra kaltė. Anot Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, teisėjo kaltė gali būti konstatuota tik padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą.

Teismas, vertindamas ar teisėjas padarė šiurkščią ir akivaizdžią klaidą, įprastai, pirma, nustato kokius veiksmus atliekant ir kokias teisės normas taikant, teismas padarė klaidą. Antra, nustato ir vertina koks teisinis reguliavimas ir kokia paskirtis yra teisės normų taikymo ir veiksmų atlikimo, kurių daryme teismas padarė klaidą. Trečia, vertina ar padaryta teisėjų klaida atitinka šiurkštumo ir akivaizdumo kriterijus.

Svarbu tai, kad šiurkšti ir akivaizdi teismo klaida yra vertinamoji sąvoka, tai reiškia, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta kokia teismo klaida yra laikoma šiurkščia ir akivaizdžia, todėl šio požymio aiškinimas ir vertinimas yra visiška teismo diskrecija.

Teismų praktikoje, pateikiamas pavyzdinis teismo klaidos akivaizdumo ir šiurkštumo vertinimo sąrašas, pagal kurį teismas gali atsižvelgti į įvairias, nagrinėjamai situacijai tinkamiausias, aplinkybes, pavyzdžiui, į taikytinos teisės normos vartojamų terminų suprantamumą, į teisinės nuostatos tikslumą, į įrodymų aiškumą, į bylos aplinkybių sudėtingumą, į tai ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kitas aplinkybes.

Valstybės civilinei deliktinei atsakomybei kilti neturi įtakos kokia yra teisėjo, atlikusio neteisėtus veiksmus, kaltės forma, t. y. teismas gali padaryti šiurkščią ir akivaizdžią klaidą tiek tyčia, tiek neatsargumu. Teismo kaltė suprantama ir aiškinama yra objektyviai, t. y. vertinama, ar žinodamas tapačias aplinkybes kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip, o subjektyvusis konkretaus teisėjo kaltės elementas nėra nagrinėjamas, t. y. nėra aiškinamasi kaip teisėjas, galimai padaręs šiurkščią ir akivaizdžią klaidą, pats supranta atliktus veiksmus.

Šiuo atveju, siekiant priimti teisingą sprendimą turi būti vertinamos tik tos aplinkybės, kurios buvo žinomos teismo sprendimo priėmimo metu, kai galimai buvo padaryta teismo šiurkšti ir akivaizdi klaida. Tuo tarpu, vėliau paaiškėjusios, pasikeitusios ar apskritai teismo nežinomos aplinkybės, kurių pasekmė yra kilusi žala, neturi būti pagrindu atsakomybei kilti.

Štai keletas praktinių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aptinkamų valstybės atsakomybės dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, taikymo pavyzdžių:

• Pirmoje civilinėje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą susijusį su viešaisiais pirkimais. Atsakovas (perkančioji organizacija) įvykdė šį sprendimą (atmetė tiekėjo pasiūlymą), tačiau po sprendimo įvykdymo buvo pateiktas kasacinis skundas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kurią jau įvykdė atsakovas. Tiekėjas inicijavo antrąją civilinę bylą, reikalaudamas panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimą atmesti tiekėjo pasiūlymą. Teismas antroje civilinėje byloje, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu pirmoje civilinėje byloje, tenkino ieškinį ir priteisė tiekėjui bylinėjimosi išlaidas. Perkančioji organizacija pateikė ieškinį dėl valstybės civilinės atsakomybės dėl teismo neteisėtų veiksmų – apeliacinės instancijos teismo sprendimo pirmoje civilinėje byloje – reikalaudama atlyginti antroje civilinėje byloje priteistas bylinėjimosi išlaidas. Teismas atsisakė tenkinti šį ieškinį, nurodydamas, kad minėto teismo procesinio sprendimo priėmimo metu nebuvo aišku, kurį poįstatyminį aktą reikia taikyti, taip pat byloje buvo įrodymų suteikiančių pagrindą priimti tokį sprendimą, todėl nevertintina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjai padarė akivaizdžią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą;
• Civilinėje byloje teismas netenkino prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių – nekilnojamojo turto arešto. Atsakovas pardavė turtą ir už turtą gautus pinigus laikė ne banko sąskaitoje, o grynaisiais pinigais. Teismas tenkino prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones –į teismo depozitinę sąskaitą įnešti sumą, užtikrinančią ieškovo reikalavimą. Atsakovė nevykdė teismo paskirtų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas išnagrinėjęs bylą priėmė sprendimą tenkinti ieškinį. Tačiau iš atsakovės išieškotų lėšų nepakako patenkintam ieškiniui padengti. Ieškovas pateikė ieškinį dėl valstybės civilinės atsakomybės dėl teismo neteisėtų veiksmų. Teismas, vertindamas ar teisėjas atliko šiurkščią ir akivaizdžią klaidą, nurodė, kad teismo sprendimai buvo grindžiami aktualiomis teisės normomis ir tuo metu formuota bei nepasikeitusia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktika, buvo įvertinti šių priemonių skyrimui esminiai klausimai, procesiniai sprendimai buvo tinkamai motyvuoti, todėl nebuvo laikoma, kad teisėjas padarė šiurkščią ir akivaizdžią klaidą, todėl ieškinys atmestas;
• Civilinėje byloje buvo pateiktas ieškinys dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų dėl priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos priteisimo. Teisme ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas buvo paskirtas tuo metu kasmetinėse atostogose esančiam teisėjui, todėl ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas buvo atliktas apytiksliai mėnesį laiko pažeidus imperatyvų terminą. Teismui, vėliau patenkinus ieškinį, atsakovas turėjo pareigą sumokėti išmokas už priverstinę pravaikštą, įskaitant ir už laiką, kurį dėl teismo veiksmų, buvo pažeistas ieškinio priėmimo terminas. Darbdavys pareiškė ieškinį dėl patirtos žalos dėl teismo neteisėtų veiksmų – priverstinės pravaikštos, sumokėtos už teismo pradelstą laikotarpį – atlyginimo. Teismas nustatė, kad ieškinio priėmimo proceso uždelsimo periodo buvo galima išvengti, neskiriant teisėjui bylos jo atostogų metu, todėl buvo padaryta šiurkšti ir akivaizdi klaida.

Apibendrinant, teisėjų atsakomybė civilinėse bylose yra itin svarbus teisinis institutas, kuris prisideda prie teisingumo sistemos patikimumo ir visuomenės pasitikėjimo teismais. Šio instituto sudėtingumas kyla iš poreikio užtikrinti pusiausvyrą tarp teisėjų nepriklausomumo ir atsakomybės, siekiant apsaugoti juos nuo nepagrįstų kaltinimų, bet tuo pačiu sudarant sąlygas užtikrinti, kad piktnaudžiavimas ar akivaizdžios klaidos būtų atitinkamai įvertintos. Vis dėlto, tai lieka labai jautri tema, nes teisėjo sprendimai dažnai susiję su įvairialypiais interesais, kuriuos visuomenė ne visada tinkamai supranta ar vertina. Tik nuoseklus visuomenės teisinis švietimas ir diskusija su gali prisidėti  prie  aiškaus suvokimo, kokia yra teisėjų atsakomybės esmė ir svarba teisinei valstybei.