Month: October 2023

Pastaruoju metu pastebima tendencija, kad obligacijos labai dažnai naudojamos kaip nauja priemonė finansinių lėšų pritraukimui. Vis dėlto dažnu atveju investuotojai, galimai dėl patirties stokos ar nenoro įsigilinti į situaciją, neįvertina tikrosios investavimo į platinamas obligacijas rizikos. Apie tai plačiau pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ vadovaujantysis partneris Laurynas Staniulis.

Pirmiausia, reikia suprasti, kad obligacijos yra tiesiog įmonės ar vyriausybės skolos vertybinis popierius. T.y. dokumentas, kuris obligacijos turėtojui suteikia teisę pasibaigus obligacijos laikotarpiui kreiptis į subjektą išleidusį obligacijas. Obligacijas išleidęs subjektas privalo grąžinti investuotus pinigus. Kitaip tariant, obligacijų turėtoją ir jas išleidusį subjektą sieja elementarus paskolos santykis.

Šiandien matome tendenciją, kad platinamos obligacijos yra su itin aukštu pajamingumu ir pakankamai trumpa trukme. Pastaruoju metu rinkoje siūlomos obligacijos, kurių pajamingumas sudaro net 15 proc. Iš esmės, skolinimasis tokia kaina reiškia, kad dėl vienų ar kitų priežasčių tradiciniai finansavimo būdai, kaip kad finansų įstaigų ar investicinių fondų teikiamos paskolos, nėra pasiekiami. To priežastys gali būti įvairios, bet faktas lieka faktu, kad, turbūt, nė vienas subjektas nesiskolins už 15 proc., kai bankai teikia paskolas su vidutinėmis 8–10 proc. dydžio palūkanomis.

Taip pat, apžvelgiant dabartinę obligacijų tendenciją, matome, kad platinamos obligacijos dažniausiai, kaip taisyklė, nėra užtikrinamos įkeičiamu nekilnojamuoju turtu, o kaip garantas yra siūlomas obligacijas išleidusios įmonės akcijų įkeitimas. Sprendžiant, ar toks užtikrinimas sukuria realią apsaugą, reiktų sakyti – turbūt ne. Kadangi, jei įkeičiamos akcijos, tai tikėtina, kad emitentas neturi įkeistinto turto arba tas turtas jau yra įkeistas. Tai reiškia, kad jeigu visgi įvyksta blogiausias scenarijus ir subjektas nebegali išpirkti obligacijų, obligacijų savininkų reikalavimai būtų tenkinami tik po to, kai būtų patenkinti hipotekos kreditoriaus reikalavimai, ir tik tada, jeigu kažkas liktų, tektų obligacijų savininkams. Todėl turbūt labai nesuklysiu teigdamas, kad tokios obligacijos savo esme yra tiesiog paskola, nesuteikianti jos savininkui jokių papildomų saugumo garantijų.

Kitas aspektas, kurį reiktų paminėti, obligacijos dažnu atveju yra platinamos siekiant refinansuoti jau esamą obligacijų emisiją, o naujos obligacijos išpirkimo šaltiniu nurodoma ateityje planuojama obligacijų emisija. Toks trumpalaikių aukšto pajamingumo obligacijų modelis reiškia, kad obligacijos yra leidžiamos ne naujai veiklai finansuoti, kurios tiesioginis rezultatas būtų obligacijų išpirkimo šaltinis, bet siekiant laikinai subalansuoti pinigų srautus, suformuoti nuosavo kapitalo dalį ar pan.  

Tačiau, ar vertinant iš šiandienos perspektyvos galime teigti, kad atėjus obligacijų išpirkimo terminui emitentas turės galimybę jas refinansuoti ir esant būtinybei aptarnauti dar brangesnes obligacijas? Turbūt ne, todėl peršasi nuomonė, kad leidžiamos obligacijos tiesiog atspindi emitentų tikėjimą teigiamu rinkos pokyčiu. Bet klausimas „o kas jeigu“ lieka neatsakytas.

Kartais atsakymą į šį klausimą, nors ir netiesiogiai, galima išskaityti vertinant emitentą. Jei emitentas yra projektinė įmonę, kuri yra stambios įmonių grupės dalis, o obligacijų išpirkimo neužtikrina „motininė“ įmonė, galbūt galime vertinti, kad „motininė“ įmonė supranta projekto riziką ir nėra pasiruošusi, bet kokia kaina vykdyti prievolių obligacijų savininkams. Aišku, tai tik prielaidos ir norisi tikėti, kad emitentui negalint vykdyti prievolių, būtų konsoliduotos grupės jėgos obligacijų išpirkimui. Tačiau nenoras formaliai įsipareigoti palieka klausimą atviru.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad obligacijos nėra kažkoks naujas lėšų pritraukimo būdas ir pats savaime tikrai nėra grėsmė. Obligacijos, kaip ir bet kuri kita investicija, yra susijusi su rizika, kurią kiekvienas investuotojas turi įvertinti individualiai atsižvelgdamas į savo rizikos apetitą. Tačiau, bet kokiu atveju, investuojant į obligacijas reikėtų atidžiai įsivertinti ne tik emitentą ar užtikrinimo priemones, bet ir suprasti, kokių tikslų yra siekiama leidžiant obligacijas.

Šiandien „paduosiu į teismą“ dažnai gali pasirodyti kaip geras santykių aiškinimosi ir, kartu, problemos sprendimo būdas. Nors dauguma tai ir taip žino, kartais ne iki galo įvertinama, kad visada teisminio ginčo pabaigoje bylą pralaimėjusi šalis ne tik neatgauna savo patirtų bylinėjimosi išlaidų, bet dar ir turi apmokėti savo oponento patirtas advokato teisinės pagalbos išlaidas. Taigi, taip aiškintis santykius neretai gali būti tikrai brangoka. Tai klasikinė dviejų privačių asmenų teisminio ginčo pabaigos situacija, kurią lemia teismų praktikos dažnai nurodomas principas – pralaimėjęs moka.

Tiesa, teismas čia visada sprendžia ir tokių išlaidų pagrįstumo klausimą: ne visada bylos šaliai reikalaujant dešimčių tūkstančių eurų teisinėms išlaidoms, teismas su tuo sutinka – kiekvienu atveju sprendžiama labai individualiai. O kaip būna tais atvejais, kai bylinėjamasi su valstybine institucija, kuri į pagalbą pasitelkia savo teisininkus? Ar visada tokiu atveju pralaimėjus bylinėjimosi išlaidų atlyginti nereikia? Apie tai plačiau pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ advokatas Dainius Antanaitis.

Reikia suprasti, kad kai teismas nepagrįstomis pripažįsta bylinėjimosi išlaidas, bylą pralaimėjusi šalis jų atlyginti neprivalo. Tačiau, sąrašo, kuriais atvejais bylinėjimosi išlaidos gali būti pripažintos nepagrįstomis, įstatymas nenumato. Bylinėjimosi išlaidų nepagrįstumas nustatomas individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje. Pavyzdžiui, turto dalybų byloje (tai gali būti praktiškai bet kuri kito tipo byla, įskaitant verslo ginčus) bylinėjimosi išlaidos dažniausiai bus skaičiuojamos proporcingai tenkintų reikalavimų apimčiai.  T.y. jei reikalaujate iš sutuoktinio 100 tūkst. eurų, o teismas Jums priteisia 70 tūkst., tai ir bylinėjimosi išlaidos čia būtų dalinamos panašia proporcija. Čia 70 proc. Jūsų išlaidų advokatui turėtų atlyginti kita šalis. Žinoma, tai yra labai grubus pavyzdys ir situacijos praktikoje paprastai būna gerokai sudėtingesnės, bet elementarus skaičiavimas būtų maždaug toks.

Truputį kita situacija yra tada, kai  į privatų ginčą įsivelia valstybės institucijos, kurios turi gana gausius teisininkų resursus. Jeigu valstybės institucija naudojasi savo teisininkų paslaugomis, už tokias teisines išlaidas pralaimėjusi šalis mokėti neturi. Vis dėlto, kiekviena įstaiga turi gana aiškią veiklos specifiką ir, pavyzdžiui, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos teisininkai nebūtinai gerai išmanys, tarkim, neturtinės žalos specifiką. Taigi, tokiais atvejais įstaiga gali priimti sprendimą pasisamdyti advokatą. Žinoma, tai daroma iš šios institucijos lėšų arba, kitaip tariant, už mokesčių mokėtojų pinigus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rugsėjo pabaigoje paskelbė nutartį, kurioje be kitų klausimų aptarė ir valstybinės institucijos prašymo, priteisti jos pasamdytos advokatų kontoros išlaidas. Čia Teismas pažymėjo, kad spręsdamas atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo institucijos naudai klausimą, teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į šios institucijos vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, buvo būtina pasitelkti advokatą. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą, į bylos apimtį ir sudėtingumą. Čia būtinai yra vertinama visų trijų kriterijų visuma. Reikia pripažinti, kad teisėjai tą pačią situaciją gali matyti ir gana skirtingai, taigi būdami principingi ir sąžiningi savo teisingumo suvokimui, apie bylinėjimosi išlaidas sprendžia pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris pas skirtingus teisėjus ne visada sutampa.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, būtina įvertinti, ar byloje dalyvaujančios institucijos teisininkai konkrečiame ginče neturi pakankamai pajėgumų ir kompetencijos tinkamai atstovauti institucijos teisme dėl bylos specifikos, sudėtingumo ar apimties. Jei, teismo vertinimu, minėtų pajėgumų nėra, advokato paslaugos ir jo išlaidos laikomos pagrįstomis ir, jei institucija sėkmingai apgina save teisme, pralaimėjusi šalis šias išlaidas turi padengti. Vis dėl to, jei teismas pripažintų, kad institucija buvo pajėgi vesti bylą savo turimais resursais ir advokato samdymas yra perteklinis išlaidavimas, tai net jei institucija laimėtų bylą, šios išlaidos į valstybės biudžetą negrįžtų, nes bylą pralaimėjusi šalis neturėtų jų atlyginti.